Žiema. Tokia tikra ir balta. Su šaltuku ir puriom snaigėm. Kuomet išeini pasivaikščiot ir neatsižavi laukų apgaulinga tyla ir šerkšnotom smilgom. Ir tik kiškio pėdos ir po gudobelėm nubyrėjusios uogos išduoda, kad tau čia nesant ir nematant gyvenimas verda....
Ne aš viena mėgstu pasivaikščiojimus sniegynais. Svarbu šiltai apsirengti, peržengti namų slenkstį - ir tik spėk dairytis ir grožėtis.
Ši mano siūta lėlė - taip pat žiemos mylėtoja. Šiltas megztukėlis, kepuraitė, blauzdinės ir bačiukai. Per petį permesta rankinė galbūt pilna trupinėlių zylutėms.
Žiūriu į ją ir galvoju - kokį vardą jai duos mergytė, kuri glostys jos pilkšvus plaukus, segios segtukus ir eis kartu apsnigtais laukais...
Kol ji mano namuose - vadinu ją Sausio mergaite... Kantriai, kaip tie žiemos paukšteliai pavasario, laukiame, kada mažos rankutės ją palies, apkabins ir priglaus. Sausio mergaitė...
