Tai sunkios dienos, kurių metu vos spėjau pamatyti, kada žiemą pakeitė pavasaris. Jei ne vyro parneštos kelios žibutės, nebūčiau pastebėjusi, kad jau mėlynuoja šlaitai šalia namų. Jei ne dukros nuskintos ir pamerktos "kačiukų" vytelės, nebūčiau pastebėjusi, kad jau žydi ir kvepia blindės...
Jei ne Kristina iš butikėlio, švelniai ir atkakliai raginusi mane, nebūčiau pasiuvusi keturių lėlių jos parduotuvėlei. Siaubingai vėluodama, netesėdama pažadų, siūdama tik tada, kai nurimdavo emocijos ir nors trumpam, bet grįždavo harmonija. Tačiau pasiuvau. Ir jau nusprendusi nufotografuoti jas, dar spėjau pamatyti, kad žydi plukės, geltonuoja pienės, mėlynom žvakėm stiebiasi vaisginos...
Dabar kai pamažu grįžta ramybė, aš vėl imu galvoti apie užsakymus, džiuginti mažus vaikus ir neskubant mėgautis lėlišku hobiu. Ramiai ir be skubos. Nes reikia pasidžiaugti ir tais, kurie šalia...
Ačiū visiems, užsukantiems ir mane skaitantiems, rašantiems laiškus ir laukiantiems lėlių. Mano "dviejų rankų lėlių fabrikas" dirba labai lėtai, bet vis dėlto dirba. :)
