Tai, kas svarbu

Jau tuoj penkeri metai, kai išsikėlėme iš miesto. Tiesa, visai netoli jo. Bet jau už miesto ribos, į kaimą, į medinę trobą. Nesigailėjau nė akimirkos, nepaisant to, kad namas neįrengtas, kad man didžiąją metų dalį šalta, kad dukras tenka dažnai pavežėti iki autobuso stotelės, arba nuo jos paimti.



Džiaugiuosi, kad gyvenu užmiesty. Kai rytais geriu arbatą iš savo surinktų žolynų, o pusrytinius blynus barstau tik ką nuskintomis serbentų uogomis. Kai išėjusi pasivaikščioti po užpelkėjusią pievą, stebiu kintančią gamtą, nušokuojančias stirnas, kiškius. Uodžiu medžių, žolės, gėlių kvapus. Vakare per langą žiūriu į kylantį rūką...



Ir šiek tiek apie lėles. Siūdama vis galvojau kaip čia jas supakuoti siunčiant užsakovams. Kad pakuotė atitinktų mano pačios supratimą apie natūralų žaislą. Juk lėlėms parenku kiek įmanoma natūralesnes medžiagas, prikemšu vilna. Todėl plastiko maišeliai visiškai netinka. Drobiniai maišeliai tiktų, tačiau jų siuvimas prailgina užsakymo atlikimo laiką ir pakelia kainą. Todėl pasirinkau popierių. Jau kartą perdirbtą, skirtą vyniojimui. Išėmus lėlę, jis puikiai tinka prakuroms, tiems kurie gyvenate savame name ir kuriate krosnį. Jei gyvenate bute ir rūšiuojate šiukšles - į popieriaus konteinerį.







Myliu gamtą, ir tikiuosi, kad taip bent kažkiek mažiau jai kenkiu.