Anksčiau ar vėliau vaikai pradeda tyrinėti savo kūnus.
Atranda ausis, akis, nosį, „susiskaičiuoja“ pirštukus. Vėliau pereina prie
bambos ir t.t. Tai labai svarbus savęs ir aplinkos pažinimo etapas. O kai dar
ir lėlės turi viską tą patį, tada viskas savo vietose, taip kaip turi būti.
***
Nykštys. Tai labai patogus pirštukas. Kiti pirštai visi
kartu, o štai nykštys toks ypatingas, atsiskyręs. Ir vietoj čiulptuko
panaudojamas, ir „pinceto“ sudedamoji dalis trupiniams nurinkti, ir žaislo be
jo niekaip nepaimsi, ar puodelio nepakelsi. Tai pats svarbiausias pirštas.
Todėl ir mano siūnamos lėlės turi nykščius.
***
Bamba. O kaip be jos? Juk ji per patį pilvo vidurį, jos nepastebėti neįmanoma. Juk visi ją turi. O lėlės? Būtinai!
***
Akys, Nosis, Ausys, Burna. Svarbiausi pojūčiai – paliesti, pamatyti, užuosti, paragauti ir žinoma, išgirsti. Todėl mano lėlės nuo šiol su ausimis. Kad išgirstų ką joms pasakoja mažieji draugai. O kol dar nemoka kalbėti, kad mamoms galėtų parodyti – „kur lėlytės ausytė?“
***
Duobutės keliuose, alkūnėse ir kulkšnyse. Tam kad
išryškėtų sąnariai. Dėl lėliško gyvumo ir grožio, ne dėl būtinybės.
***
Užpakaliukas. Na svarbi kūno dalis ir tiek. Reikšminga ir
reikalinga...
***
Šiek tiek nukrypstu nuo tradicinių Valdorfo lėlių. Tačiau manau, kad mano aprašytos smulkmenos padaro lėlę
gyvesnę, panašesnę į vaiką ir artimesnę jam. Siužetiniams žaidimams šios
smulkmenos netrukdo, vaizduotės neapriboja. Tačiau, jei mamos, močiutės, tetos
nori paprastesnių lėlių – visa tai derinama užsakymo metu.
