Monika ir Aliona.
Lietuva ir Ukraina.
Ir dvi lėlytės.
Taip jau išeina, kad kurdama lėlę praleidžiu ne vieną
dešimtį valandų. O kol pašau ir kedenu vilną, sukerpu audinius, siūnu ar mezgu - mintys veja viena kitą. Dažnai mąstau apie
tą vaiką, kuriam atiteks lėlė. Kaip ir savaime įsipina ne tik noras, kad
žaislas patiktų, bet ir palinkėjimai. Linkiu, kad jie augtų sveiki,
mylimi, ramiai miegotų, kad jų dienos būtų kupinos džiaugsmo ir didelių
atradimų, bei vaikiškų nuotykių. Bet kai kada, kuris nors užsakymas tampa
ypatingas, ir mintys siūnant žaislą šiek tiek pakinta.
Štai Monikos prašymu siuvau lėlytę
Monika ją parodė Alionai
iš Ukrainos. Aliona taip pat paprašė manęs, kad pasiūčiau jos mergaitei panašią.
(Ko gero, šiuo metu
nėra nė vieno abejingo įvykiams Ukrainoje. Apmaudu, kad dėl politinio veikėjo
nepilnavertiškumo, o gal Napoleono komplekso, ambicijų bei noro valdyti, manipuliuoti, išnaudoti kaimynines valstybes, kenčia ir žūsta taikūs
žmonės. Ypatingai liūdna dėl vaikų, kurie Ukrainos rytuose jau patyrė, kas yra
karas ir bejėgiškumas.)
Siūdama Alionos mažąjai giminaitei, daug galvojau apie
Ukrainą, todėl "susiuvau" į lėlytę ne vien įprastus linkėjimus. Šalia visų kitų,
prisidėjo dar ir palinkėjimas vaikui gyventi laisvėje ir taikoje. Nes niekas neturėtų
patirti kas yra karas, neturėtų patirti nerimo ir baimės, netekčių. Labai tikiuosi,
kad mažoji lėlės savininkė gyvena
tolėliau nuo įvykių srities.
Alionos lėlė
x x x
Visa širdimi, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, visiems
Ukrainos žmonėms linkiu, kad greičiau baigtųsi šios negandos, jie galėtų
gyventi ramų, taikų, laisvą ir laimingą gyvenimą savo mylimoj šaly.
