Taip. Tikro
tinginio. Kai tingima be jokios sąžinės graužaties. Nes lapkritis ir gruodis
buvo labai intensyvūs lėlių mėnesiai. O štai sausis skirtas mano tinginiui.
Žinoma, labai sąlyginai. Nes esu iš tų žmonių, kurių rankos pastoviai turi kažką
knebinėti, o mintys nespėja viena paskui kitą. Ir nors nepasiuvau nei vienos lėlės, bet prikedenau
pilną vilnos maišą. Ir vis sukau galvą, ką čia įdomesnio ir naujesnio su tom
savo lėlėm nuveikus.
Mano lėlėmis
domisi ir jas užsako ne vien valdorfiečiai, bet ir nieko bendro su Valdorfo
pedagogika neturintys tėvai. Todėl drąsiai tobulinu ir keičiu savo lėles.
Pamažu jos įgavo bruožus, visiškai nebūdingus valdorfo lėlėms. Joms užaugo
ausys, parausvėjo skruostai, atsirado mielos vaikiškos duobutės ties keliais,
alkūnėmis ir kulkšnimis. Susiformavo labai išraiškinga bamba. Išryškėjo
užpakaliukas.
(Dabar turiu
priminti, kad sulaukusi užsakymo stengiuosi išsiaiškinti, kokios reikia lėlės. Todėl
jei norite valdorfo lėlytės – rašydami man laišką būtinai tai paminėkite, kad
aš neįsibėgėčiau pridėdama daugiau detalių negu reikia).
Bet man knieti
padaryti dar daugiau. Todėl ėmiausi vėlimo adatos ir savo lėlių veidams pridedu
dar daugiau išraiškos. Tas mano noras vis kažką keisti turi ir neigiamą pusę –
padaugėja valandų praleistų prie vienos lėlės. Jei reikėtų įvardinti skaičiais,
tai galėčiau drąsiai sakyti, kad vienai lėlei pasiūti sugaištu beveik 30
darbo valandų, įskaitant vilnos paruošimą. Ir iš savo artimųjų
vis sulaukiu to paties klausimo – ar verta?
Ne, neverta, jei
skaičiuotume pinigine išraiška.
Bet kaip smagu yra daryti tai kas patinka,
kaip yra gera sulaukti džiugių atsiliepimų, kad su mano siūtomis lėlėmis yra
žaidžiama. Todėl vien jau dėlto, jas siūti VERTA.
O kol idėjos
generuojasi, ir kol jos pradės įsikūnyti į naujas lėles, pasižadu „gražinti
pernykštes skolas“. Liko kelios nerodytos lėlės, kurios turi savo trumpas, bet
labai mielas istorijas. Ir būtų labai negerai, jei jos liktų nepapasakotos, o
lėlės neparodytos.
