Šiandien stovime ant
tilto jungiančio du upės krantus –
viename krante paliekame vasarą ir einame link kito – rudeninio kranto.
Tilto
vidury
reikia padėkoti vasarai už jos šilumą, ilgas dienas, gėlių žiedus,
uogas, maudynes ir
atostogas. Ir laikas pasitikti rudenį. Netgi susitaikyti su juo, ir
priimti tokį koks jis yra. Atrodytų, kad Lietuvoje jis drėgnas,
niūrus, ilgais tamsiais vakarais. Tačiau galima atrasti rudenį su
tyliais, rūko pilnais rytais, tarsi pamirštais voratinkliais, pagaliau
sudygusiais grybais, margai nusispalvinusiais klevais, iš toli šviečiančiom šermukšnių ir gudobelių uogom, byrančiais kaštonais ir
riešutais.
Rudenį kyla nenumaldomas
noras kepti kvapnius pyragus, traukti vasarą primenančias žemuogių ar
braškių uogienes iš podėlių. Smagu kartu su vaikais ruoštis rudenėlio
šventėms darželiuose, mėgautis buvimu jaukiuose namuose.
Ir dar. Dabar galima kai kurias mintis ar idėjas pasėti kaip tuos žemkenčių grūdus. Per žiemą minčių sėklos susigulės, išbrinks, pavasarį sudygs skaisčiais želmenimis. O kitą vasarą galbūt skinsim šį rudenį pasėtų minčių žiedus ir vaisius?
