Jei nepakėlei
nukritusio medžio lapo, nepasiklausei tyloje kaip varva nuo plinkančių medžių
šakų lietaus lašai, neišgirdai kaip bumbsi obuoliai sode, ar neprisirinkai
kaštonų – dar neišmokai, o gal jau ir užmiršai, kaip reikia mylėti
rudenį.
Smagiausia
mokytis pamilti rudenį – kartu su vaikais. Einant savaitgalį pasivaikščioti, ar
grįžtatnt šiokiadieniais iš darželio, galima kurti pasakas.
Gal kažkam Ruduo
– tai dailininkas su pakrypusia ant galvos berete ir dažų palete rankoj. Jis
dirba dieną naktį. Tepa dažais medžių lapus. Beržus nuspalvina skaisčia geltona
spalva. Drebules nutaškuoja rudai. Klevus nudažo visais raudonais atspalviais,
primaišydamas aukso ir vario spalvų. Gluosnių lapų pakraštėlius pateplioja
tamsiai, beveik juodai. Ir kasdien dažų tepa vis storiau ir storiau, kol lapai
neatlaiko svorio ir atitrūksta nuo šakos...
Kitiems Ruduo –
tai išdidi išsipusčiusi Karalienė. Kiekvieną dieną ji keičia apdarus. Šiandien
ji spindi lyg saulė, žaižaruoja ir šviečia. Kitą dieną matyt neišsimiegojo, ar
sapnavo slogų spaną, todėl siaučiasi miglų skraiste. Dar kitą dieną pasidabina
spindinčiais lašų karoliais. O kai eina į pokylį – ant galvos užsideda
spalvingų lapų karūną, kuri spindi šermukšnių uogų rubinais.
Dar Ruduo galėtų
būti senelis, sėdintis ant kelmo miško pakrašty. Jis rūko pypkę, iš kurios
verčiasi tumulais rūkas. Tas rūkas ne bet koks, o stebuklingas. Jis migdo
medžių lapus. Lapai užsnūsta, vieni išblykšta , o kiti (matyt spanuojantys
spalvotus spanus) nusidažo įvairiom
spalvom. Kai kietai įminga – jų kumštukai atsileidžia, lapai nukrinta nuo
medžių šakų ir nusklendžia miegot ant žemės, kur juos užklos atėjusios Žiemos sniego
patalai...
O kokį Rudenį
matote Jūs ir Jūsų vaikai?
Man Ruduo - lyg
didelė lobių skrynia, kurią atidarius pamatau, kad ji pilna kaštonų. Rudų, slidžių,
blizgančių, lyg nulakuotų.
Augau ten, kur
visa gatvė apsodinta kaštonų medžiais. Pavasarį jie sveikina žiedų žvakėm. O
atėjus rudeniui - barsto vaisius. Galbūt todėl juos taip mėgstu.
Aš nesidroviu
parinkti kaštonų nuo miesto šaligatvių pro šalį zujant praeiviams. Džiaugiuosi
atradusi kokį pamestą dičkį ant smėlėto užmiesčio takelio, kai aplink nematyti
nei vieno kaštonų medžio. Ilgai nešuosi jį delne, glostau ir apžiūrinėju jo
blizgančius šonus išmargintus tamsesnėm linijom. Prirenku pilnas rieškutes
automobilių stovėjimo aikštelėje. Džiugina jie mane gulėdami ant darbo
stalo. Barška mano rudeninio palto kišenėse. Žvilga automobilyje. Pūpso namuose
ant palangės...
Mano jau didelės
dukros žino, kad jei parneš man kaštonų – aš džiaugsiuosi lyg mažas vaikas. Jos
kaip visada stebėsis, kad jų mama niekaip neužauga. O aš žinau, kad nors
nemėgstu drėgmės ir šalčio – turiu atrasti kuo pasidžiaugti, ir vis dar galiu
mokytis pamilti Rudenį.
