Kokia vis dėlto
įnoringa, užsispyrusi ir nenuspėjama yra Žiema. Iš pradžių ji visiems pareiškė,
kad ne, šiemet ji neateis. Visiškai. Net kelioms dienom. O kam?
Visi susitaikė,
kad žiemos nebus, medžiai ėmė brinkinti pumpurus, ankstyvosios miškų gėlės nusprendė
pabandyti žydėti, net rožės gėlynuose apsigavo ir pradėjo leisti lapelius.
Tuomet žiema piktdžiugiškai kvatodama įsiveržė. Su sniegu, speigu ir ledu.
Tačiau ir vėl neužsibuvo. Vos tik ėmėme mėgautis slidinėjimu, apšerknijusiais medžiais, išsitraukėme
pačiūžas, krykštaudami pasileidome rogutėmis nuo kalnelių – ji ėmė ir išėjo.
Nieko nepasakiusi. Ir niekam nieko nepažadėjusi...
