Senelių ir anūkų
ryšys ypatingas. Tikrai. Jo nenutraukia nei keli tūkstančiai kilometrų tarp
žemynų. Nei gilūs vandenynai. Nei reti pasimatymai.
Mane labai žavi močiučių prašymai pasiūti jų anūkėms lėles. Iš kiekvieno žodžio, rašant apie savo vaikaičius, dvelkia tokia šiluma ir meile, kokią gali skleisti tik seneliai. Atrodo nieko tokio ir nepasakyta, bet viskas yra kitaip. Ypatinga.
Skaitydama Vilijos laišką, apie jos anūkę gyvenančią Meksikoje, tiesiog juste jutau ir netgi mačiau, kokia graži yra jos anūkė. Tamsių plaukučių ir dar tamsesnių akyčių – kaip mamos. Užtat šviesios odos ir su žavingomis duobutėmis skruostuose – kaip tėčio...
Taip į Meksiką
išvyko lietuviškų avelių vilna kimšta lėlytė. Šviesesnių plaukų, mėlynų akių,
neryškia taškuota suknele. Kaip priminimas tos žemės, iš kurios atvyko tėtis,
kur gyvena mergaitės seneliai ir iš kur mes, lietuviai, esam kilę.
