Ketvertukas

 Turiu dvi dukras. Vyresnioji gimusi rudeniui jau įsibėgėjus - rami, santūri, retai rodanti emocijas, lėta. Jaunesnioji, gimusi žiemai išeinant -nerimstanti, lyg pavasario ir žiemos kova, jos gyvenime drama veja dramą, viena emocija tuojau pat keičia kitą. Vis pagaunu save bemąstančią - lyg ir seserys, tų pačių tėvų vaikai, o šitaip stipriai skirtingos.
Ir kaip gi būtų jei turėčiau keturis vaikus? :D Būtų visi keturi metų laikai vienu metu.

Jau laukia namai

 

Už girių, už kalnų, ant pilko lauko

Manęs seniai jau laukia namai

Nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko,

Bet man vis tiek brangiausi namai

Ar dieną, ar nakčia ant pilko lauko,

Manęs seniai jau laukia namai....

 

Naujas lėliukas jau netrukus iškeliaus į naujus namus. Nebedaug beliko laukt.

Matėjai - Barbora, o Barborai - Matėja

Ši vasara kaip niekada užderėjo krikštynomis. Ir lėlėmis. Vos bespėjau siūti, o papasakoti apie jas - nebelabai.
Tačiau kai kurios istorijos taip giliai įkrito į širdį, kad nepasidalinti tiesiog negaliu.

Tarp Matėjos ir Barboros viso labo tik 18 dienų skirtumas. Ir krikštynų dieną, vienai jų netrukus turėjo sueiti 8 mėnesiai. Kitai gi ką tik buvo suėję tie patys 8 mėnesiai. O kadangi viena jų gyvena Vilniuje, kita Klaipėdoje, mažųjų pusseserių pasimatymai greičiausiai nebus tokie dažni. Bet močiutė, nebūtų močiutė, jei neįžvelgtų kaip dar labiau sujungti mažąsias pusseseres. Buvo nuspręsta kiekvienai jų padovanoti lėlę, kuri savo išvaizda primintų kitame Lietuvos krašte gyvenančią giminaitę. Kaip močiutė Gražina kad sakė: " įteikti  kiekvienai pusseserės kopiją: Barborai- lėlę mėlynakę, o Matėjai - rudaakę, mat gyvena viena Klaipėdoje, o kita Vilniuje, todėl augdamos  negalės viena su kita tiek daug laiko bendrauti ir džiaugtis  kaip norėtųsi..."

Taigi šviesiaplaukei Matėjai - tamsiaplaukė lėlė. Tamsiaakei Barborai - mėlynakė lėlė... Kad pusseserės net ir būdamos atskiruose miestuose, visada būtų kartu. 

Iš Lietuvos - į tolimąją Meksiką

Senelių ir anūkų ryšys ypatingas. Tikrai. Jo nenutraukia nei keli tūkstančiai kilometrų tarp žemynų. Nei gilūs vandenynai. Nei reti pasimatymai.

Mane labai žavi močiučių prašymai pasiūti jų anūkėms lėles. Iš kiekvieno žodžio, rašant apie savo vaikaičius, dvelkia tokia šiluma ir meile, kokią gali skleisti tik seneliai. Atrodo nieko tokio ir nepasakyta, bet viskas yra kitaip. Ypatinga. 

Skaitydama Vilijos laišką, apie jos anūkę gyvenančią Meksikoje, tiesiog juste jutau ir netgi mačiau, kokia graži yra jos anūkė. Tamsių plaukučių ir dar tamsesnių akyčių – kaip mamos. Užtat šviesios odos ir su žavingomis duobutėmis skruostuose – kaip tėčio...

Taip į Meksiką išvyko lietuviškų avelių vilna kimšta lėlytė. Šviesesnių plaukų, mėlynų akių, neryškia taškuota suknele. Kaip priminimas tos žemės, iš kurios atvyko tėtis, kur gyvena mergaitės seneliai ir iš kur mes, lietuviai, esam kilę. 

Lapkričio lietus

Atrodo, kad visi pasaulio vandenys pakilo į dangų, virto debesimis bei nusprendė per keletą dienų išlyti atgal į žemę. Dabar norisi būti tik šiltuose namuose. Nereikia jokių pasivaikščiojimų. Daug geriau - palįsti po šiltais apklotais su kvapnios arbatos puoduku rankoje. Bet kur jau vaikai ilgai išbus apsikloję ir nieko neveikdami? Įdomių užsiemimų jie gali susirasti visuomet. Kad ir stebėti kaip lietaus lašai bėga lango stiklu - vienas veja kitą, susitinka, susilieja į dar didesnį lašą, tada dvigubai sparčiau pasiekia lango apačią. Čia, žiūrėk, galima stebėti ir dviejų atskirų lašų lenktynes, kuris sunkesnis, greitesnis, vikresnis, apsukresnis.
Dabar lyja, nes taip jau surėdyta - žemei prieš žiemą reikia pagaliau atsigerti.
Ir gal neilgai trukus sulauksim sauso šaltuko ir snaigių?

Ši lėlė dar neturi vardo. Neturi namų. Neturi draugės. Todėl ji stebi ne tik lietaus lašus riedančius stiklu. Ji laukia, gal kas atvažiuos ir pasiims ją į naujus namus, kur ji galės būti kokios nors labai mielos mažos mergaitės lėlyte. 

O buvo taip...

Vaiski saulė. Karštas smėlis. Mėlynai žalios jūros bangos pasipuošusios baltom putų keterom. Kiro plunksna. Medūzomis nusėta pakrantė. Sūraus vandens nugludinti akmenėliai ir stikliukai. Šiltas glostantis vėjas. Neaprėpiama jūros platybė. Laivai tolumoje. Knygos puslapiai pribyrėję smėlio smilčių. Smėlynų žiedus aplankantys drugeliai ir kamanės...

 Tai - vasaros atostogų pajūry palaima. 

 

 

 

 XXX

 Ši lėlė trumpai fotosesijai aplankė jūros pakrantę. Ir kaip kitaip aš ją galėjau pavadinti?

  Susipažinkite, jos vardas - Banga. 

  

Banga išvyko gyventi į pajūrį. Į Klaipėdą.

Pabėgęs birželis

Štai jau ir paskutinė birželio diena. Prieš pabėgdamas jis sunokino žemuoges ir braškes, pražydino darželius ir pievas gėlėmis. Laukus iškvėpino nupjauta žole ir išdžiūvusiu šienu. Gražus buvo birželis, nors vėsus ir sausas. Tik kažkodėl labai greitai prabėgo. O vasaros ir šilumos man niekada negana. Gaila iškeliavusio birželio. Bet priešaky dar du vasaros mėnesiai, kurie atneš kiekvienas savo dovanas.

Štai birželis "išsinešė" ir paskutinę lėlę pasiūtą iš Lietuvoje pirkto trikotažo audinio. Niekur neberadau kur galėčiau bent kažką panašaus įsigyti. O jau buvau pripratusi, kad mano lėlytės "gimdavo" šviesios rausvai pilkšvos "odos". Todėl visi iš užsienio šalių parsisiųsti audinių mėginiai atrodė pernelyg ryškūs ar tamsūs. Viena pasiūta lėlė iš naujo trikotažo, šalia mano anksčiau siūtos, atrodė gerai privalgiusi morkų :D. Na bet teko rinktis vieną iš išmėgintų pavyzdžių ir jau su nerimu laukiu ką man atneš Liepa. O atneš ji (na, jei tiksliau, tai kurjeris)  naują rietimą naujo audinio iš Berlyno. O tai reiškia, kad mano lėlės žiemą - vasarą bus šiek tiek įdegusios. :D

P.S. Visada džiaugiuosi kai mane netikėtai atranda  ir paprašo pasiūti lėlę. Bet šis mėnuo buvo derlingas dar ir sugrįžusiomis užsakovėmis. Jausmas tikrai ypatingas, nes tai reiškia, kad pirmoji lėlė patiko, buvo mylima ir reikalinga. Taip gera, kad jai į kompaniją paprašo pasiūti dar vieną. 

P.P. S. Ši lėlė paskutinė pasiūta iš mano turėto dar Lietuvoje pirkto trikotažo. Daugiau tokių nebus.

Ievoms sužydus

Ievutė

Morta ir Viltė

Oi kaip retai tai nutinka, bet šiandien ta diena, kai net dvi lėlytės apsigyveno mano namuose. Neužsakytos. Laukia naujų namų ir pačių geriausių draugių. Tamsiaplaukė - Morta. Šviesiaplaukė - Viltė.

Jos abi svajoja atrasti po mergaitę, su kuriomis galėtų žaisti, eiti pasivaikščioti, kurioms palinkėtų saldžių sapnų ar lauktų grįžtančių iš darželio.

Morta ir Viltė.

Pakeliui

Štai taip: vienos lėlės iškeliauja, o kitos jau laukia, kada bus aprengtos.

Tinginio Sausis

Taip. Tikro tinginio. Kai tingima be jokios sąžinės graužaties. Nes lapkritis ir gruodis buvo labai intensyvūs lėlių mėnesiai. O štai sausis skirtas mano tinginiui. Žinoma, labai sąlyginai. Nes esu iš tų žmonių, kurių rankos pastoviai turi kažką knebinėti, o mintys nespėja viena paskui kitą.  Ir nors nepasiuvau nei vienos lėlės, bet prikedenau pilną vilnos maišą. Ir vis sukau galvą, ką čia įdomesnio ir naujesnio su tom savo lėlėm nuveikus. 

Mano lėlėmis domisi ir jas užsako ne vien valdorfiečiai, bet ir nieko bendro su Valdorfo pedagogika neturintys tėvai. Todėl drąsiai tobulinu ir keičiu savo lėles. Pamažu jos įgavo bruožus, visiškai nebūdingus valdorfo lėlėms. Joms užaugo ausys, parausvėjo skruostai, atsirado mielos vaikiškos duobutės ties keliais, alkūnėmis ir kulkšnimis. Susiformavo labai išraiškinga bamba. Išryškėjo užpakaliukas.

(Dabar turiu priminti, kad sulaukusi užsakymo stengiuosi išsiaiškinti, kokios reikia lėlės. Todėl jei norite valdorfo lėlytės – rašydami man laišką būtinai tai paminėkite, kad aš neįsibėgėčiau pridėdama daugiau detalių negu reikia).

Bet man knieti padaryti dar daugiau. Todėl ėmiausi vėlimo adatos ir savo lėlių veidams pridedu dar daugiau išraiškos. Tas mano noras vis kažką keisti turi ir neigiamą pusę – padaugėja valandų praleistų prie vienos lėlės. Jei reikėtų įvardinti skaičiais, tai galėčiau drąsiai sakyti, kad vienai lėlei pasiūti sugaištu beveik 30 darbo valandų, įskaitant vilnos paruošimą. Ir iš savo artimųjų vis sulaukiu to paties klausimo – ar verta? 

Ne, neverta, jei skaičiuotume pinigine išraiška.

 Bet kaip smagu yra daryti tai kas patinka, kaip yra gera sulaukti džiugių atsiliepimų, kad su mano siūtomis lėlėmis yra žaidžiama. Todėl vien jau dėlto, jas siūti VERTA. 

O kol idėjos generuojasi, ir kol jos pradės įsikūnyti į naujas lėles, pasižadu „gražinti pernykštes skolas“. Liko kelios nerodytos lėlės, kurios turi savo trumpas, bet labai mielas istorijas. Ir būtų labai negerai, jei jos liktų nepapasakotos, o lėlės neparodytos. 

Pirmosios snaigės beieškant

Tas Lapkritis, toks niūrus, toks tamsus. Ir atrodo diena dar neišaušo, o jau atėjo vakaras. Galėtų bent jau pasnigt, tada ne tik šviesesni vakarai, bet ir dienos smagesnės. Kai iškrinta pirmasis sniegas, galima ir snaiges, tokias visas skirtingas apžiūrėt, ir sniego gniūžtę iš jų surident....

Taip galvojo maža mergaitė ir išsiruošė ieškoti pirmosios Snaigės, kuri tikrai pakvies ir visas kitas snaiges. Tada pagaliau ateis žiema, su tilindžiuojančiais tolumoje Kalėdų varpeliais, girgždančiu sniegu po rogėm, besišypsančiais kibirkepuriais morkanosiais besmegeniais...

Ji ieškojo Snaigės tankiam miške

Žiūrėjo, o gal Snaigė tūno pasislėpusi po medžių išvartom?

Žvalgėsi jos bekrintančios iš apniukuso dangaus

Ieškojo sudžiūvusiose žolėse ir smilgose

O kai jau labai pavargo ir buvo beeinanti namo

Sau po kojomis ji išvydo ją - pirmąją Snaigę.

Mergaitė ėjo namo ir šypsojosi. Ji ne tik rado pirmąją Snaigę. Dabar jau iš dangaus krito ir kitos snaigės. Jos byrėjo ir keistai šnarėjo krisdamos ant sudžiūvusių lapų, lyg šnabždėdamos, kad jau žiema visiškai netoli. Laukti liko nedaug.

Rožyno fėja

Kiekvieną vasarą mano rožyną aplanko maža fėja rožėta suknele. Paglosto rožių žiedlapius, nubraukia rasos lašus, sutvarko vėjo suveltus lapus.

Kas vakarą nurenka nužydėjusius žiedus.

Ir kas rytą pasveikina kiekvieną naujai pražydusią rožę.

---

Tiesa, dabar ši fėja išskridusi į Klaipėdos kraštą. Ten gyvena maža mergaitė, ir nuo šiol rožynų fėja  - jau jos lėlė. 

Kuo ji tampa kiekvieną dieną, ar fėja, ar princese, ar kūdikiu? Turbūt kasdien vis kažkuo kitu, kaip tik panori jos mažoji draugė.

Apie lėles ir jų namus

Keletą savaičių, kol siūnu lėlę, gyvenu mintimis apie ją ir apie tą mergaitę, kuriai lėlė teks. Dažnai, užsiimdama kitais reikalais, nužvelgiu lentyną, kurioje gyvena kuriamos lėlės. Pačiai net įdomu stebėti, kaip vilnos kamuolys ir trikotažo skiautės įgauna formas, pavirsta kūneliu. Kai išsiuvinėju akis, išryškinu burnos liniją. Kai prikabinu plaukus. Lėlė pamažu įgyja charakterį ir pagaliau aprengta virsta tikra lėle, bent jau mano akimis labai panašia į mažą mergaitę.
Kiekviena skirtinga. Viena rimta, kita užsisvajojusi su gėlėta suknele, o trečia šelmiškai šypsosi ir labai mėgsta dėvėti kelnes bei karstytis medžiais.
Kiekvieną kartą, tas keletą savaičių pagyvenusi su siūnama lėle, kai jau ateina laikas atsisveikinti ir išsiųsti į naujus namus, išgyvenu nerimą. Pirmiausia, žinoma, ar patiks mažąjai mergaitei. Tai pat, ar pateisins mamos ar tetos, lūkesčius. Juk gali būti, kad vienaip lėlė atrodo nuotraukose, o visiškai kitaip pažvelgus į jas gyvai. Ir nepaisant to, kad sulaukiu padėkų ir atsiliepimų, kad "gyvai ji dar gražesnė nei nuotraukose", su kiekvienos lėlės išvykimu į naujus namus išgyvenu tą patį nerimastingą rūpestį.
Man labai rūpi kaip joms sekasi. Ir esu labai dėkinga visoms savo užsakovėms. Pirmiausia už tai, kad patiki man pasiūti lėles savo mažosioms mergytėms.

 Pavasarį, siuvau lėlę Raimondos mergaitei. Ši lėlė papozavo nuotraukai, praėjusiame poste, kai sveikinau visas mamas su Mamos diena.  Prieš keletą dienų sulaukiau Raimondos žinutės, ir vis gyvenu ta mintimi, kad, ech, kaip gerai, na KAIP YRA GERAI. Jos mergaitei siūta lėlė jau turi vardą, yra mylima, su ja žaidžia. (Mano kompiuterio segtuve šios lėlės nuotraukos buvo pavadintos "su žalia saga" :D, bet štai dabar jau pervadinau taip, kaip ją pavadino jos mergaitė).




 


Visus kviečiu pažvelgti iš arčiau, kokiuose namuose ir kaip gyvena lėlytė. Raimondos tinklaraštį ir postą apie ją galite rasti čia: HeartKindling

 












Atrodytų keista, tai tik žaislas. Bet kai praleidžiu daugybę valandų siūdama, vis pasvajodama, kiek bus mažam vaikui džiaugsmo, norisi tikėti, kad štai tokie žaislai vaikams duoda daugiau nei tik žaidimą. Tai ir rūpestis kitu "vaiku", ir mamos ar tetos meilė ir šviesūs palinkėjimai, kai sugalvoja užsakyti ir galiausiai įteikia vaikui lėlę; tai ir pokalbiai tarp vaiko ir suaugusio, renkant vardą, aptariant kūno dalis, mokantis perrengti. Daugybė gerų dalykų sutelpa atrodo paprastame žaisle... Džiaugiuosi galėdama kurti lėles. Dėkoju Raimondai, taip pat ir už paskatinimą šiandien parašyti ir pasidžiaugti garsiai. Ir žinoma, dėkoju visiems, kurie domisi , kurie man suteikia galimybę pasiūti dar vieną lėlę.

Plukių jūra

Kasmet Neries regioniniame parke vyksta nuostabi Plukių žydėjimo šventė. Užburiantis senos girios, ąžuolyno ir lengvo gležnų plukių žiedų ir karpytų lapų ažūro kontrastas.

Netoli mano namų taip pat žydi plukės. Kasdien, išėjusi pasivaikščioti, aplankau ir jas.

O štai tiems, kurie dar maži, plukių žiedai - tai ištisa žiedų jūra. Jos kviečia piršteliais paglostyti baltus žiedlapius, pabandyti užuosti pavasario kvapą, pailsinti akeles, o gal net prigulus į tą jūrą tarp žiedų, stebėti dangumi praslenkančius debesis.

Pavasario džiaugsmai

Nors šiuo metu taip maža spalvų, bet pagaliau nebereikia einant į lauką autis sunkių batų, vilktis storų drabužių. Kai apsiauni lengvesnį apavą ir apsivelki pavasarinius rūbus, jausmas toks, kad bebėgdama imsi ir pakilsi, kaip tas vieversys virš laukų.

Ir taip, kaip niekas nebegali sulaikyti besiveržiančio pavasario, taip neįmanoma suturėti smalsių ir padykusių vaikų. Visur jų pilna. Ir jiems viskas rūpi. Juk reikia:

 įlipti į aukščiausią medį

patikrinti, ką gi tokio įdomaus blindės žieduose atranda bitės

atsargiai pažiūrėti, kas gyvena nuvirtusio medžio drevėje

žvilgterėti, o gal pernykščiame paukštuko lizdelyje, agrasto krūme, jau kažkas apsigyveno?

priskinti mamai miškelyje žibučių

ir pasislėpti už paties storiausio medžio kamieno