Ketvertukas

 Turiu dvi dukras. Vyresnioji gimusi rudeniui jau įsibėgėjus - rami, santūri, retai rodanti emocijas, lėta. Jaunesnioji, gimusi žiemai išeinant -nerimstanti, lyg pavasario ir žiemos kova, jos gyvenime drama veja dramą, viena emocija tuojau pat keičia kitą. Vis pagaunu save bemąstančią - lyg ir seserys, tų pačių tėvų vaikai, o šitaip stipriai skirtingos.
Ir kaip gi būtų jei turėčiau keturis vaikus? :D Būtų visi keturi metų laikai vienu metu.

Jau laukia namai

 

Už girių, už kalnų, ant pilko lauko

Manęs seniai jau laukia namai

Nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko,

Bet man vis tiek brangiausi namai

Ar dieną, ar nakčia ant pilko lauko,

Manęs seniai jau laukia namai....

 

Naujas lėliukas jau netrukus iškeliaus į naujus namus. Nebedaug beliko laukt.

Be pavadinimo

 Nesiūnu lėlių vaikams būdama blogos nuotaikos, stresuodama arba jei reikia prisiversti, nes prisižadėjau ar sutikau.

Jei tik pajaučiu, kad siuvimo procesas nebemielas - verčiau padedu visus audinius, vilną ir siūlus į spintelę, uždarau dureles ir nebeliečiu tol, kol nepajuntu nenumaldomo noro vėl siūti.

Kai kada ta būsena užtrunka.

Būna kelias dienas. Būna savaites. Ar mėnesius. Metus. Šiuo atveju net kelis.

Susidėjo daug aplinkybių. Asmeninių išgyvenimų. O vėliau ir globalūs reikalai sugadino nuotaiką ilgam...

Kaipgi aš galėčiau siūti vaikams žaislus kupina nevilties, nusivylimo, liūdesio, pykčio ar negatyvių minčių. Galbūt atrodo keistai. Bet tai yra mano nuostata, kurios aš nelaužau. Ir siūnu tik su meile, bei džiaugsmu.

Pastaruoju metu vis pagaudavau save galvojančią apie lėles. Jos atkakliai sukosi rateliu mano mintyse. Vis atidarydavau stalčius, kuriuose rymojo joms numegzti megztukai ir nunerti batukai, išsitraukdavau vilnas ir mąstydavau, kiekgi lėlių iš jų dar išeitų. 

Ir štai audiniai vėl ištraukti, vilna iškedenta, siūlai paruošti.

Nežinau kiek jų užgims šiuo metu. Gal tik atvento vakarais glostysiu jų galveles,  siūsiu sagas į sukneles ir megztukus. O gal visą žiemą iki pavasaris pakvies į sodą sodint gėlių.

Grįžau į savo lėlių pasaulį. O kiek ilgam, pamatysim. 

Minkšta lovelė, balti patalai

Išsitieskite kojelės
Pailsėkite rankelės
Nusiramink širdele
Pamiegok galvele.

Ausys nori jau tylos
Akys prašosi tamsos.
Aš ilsiuosi liūlia liū
Palinkėk saldžių sapnų. 

Nes kada vaikai auga? Taip, tada kai miega.

Tai štai tokios va - čiužinukinės lėlytės. Nedidukės, bet ir ne pačios mažiausios -18cm ūgio. 

Saldžiam miegui - vilna kimštas čiužinukas, balta pagalvėlė ir apklotas.

Matėjai - Barbora, o Barborai - Matėja

Ši vasara kaip niekada užderėjo krikštynomis. Ir lėlėmis. Vos bespėjau siūti, o papasakoti apie jas - nebelabai.
Tačiau kai kurios istorijos taip giliai įkrito į širdį, kad nepasidalinti tiesiog negaliu.

Tarp Matėjos ir Barboros viso labo tik 18 dienų skirtumas. Ir krikštynų dieną, vienai jų netrukus turėjo sueiti 8 mėnesiai. Kitai gi ką tik buvo suėję tie patys 8 mėnesiai. O kadangi viena jų gyvena Vilniuje, kita Klaipėdoje, mažųjų pusseserių pasimatymai greičiausiai nebus tokie dažni. Bet močiutė, nebūtų močiutė, jei neįžvelgtų kaip dar labiau sujungti mažąsias pusseseres. Buvo nuspręsta kiekvienai jų padovanoti lėlę, kuri savo išvaizda primintų kitame Lietuvos krašte gyvenančią giminaitę. Kaip močiutė Gražina kad sakė: " įteikti  kiekvienai pusseserės kopiją: Barborai- lėlę mėlynakę, o Matėjai - rudaakę, mat gyvena viena Klaipėdoje, o kita Vilniuje, todėl augdamos  negalės viena su kita tiek daug laiko bendrauti ir džiaugtis  kaip norėtųsi..."

Taigi šviesiaplaukei Matėjai - tamsiaplaukė lėlė. Tamsiaakei Barborai - mėlynakė lėlė... Kad pusseserės net ir būdamos atskiruose miestuose, visada būtų kartu. 

Rudens lygiadienis

 Šiandien stovime ant tilto jungiančio du upės krantus  – viename krante paliekame vasarą ir einame link kito – rudeninio kranto. 

Tilto vidury reikia padėkoti vasarai už jos šilumą, ilgas dienas, gėlių žiedus, uogas, maudynes ir atostogas. Ir laikas pasitikti rudenį. Netgi susitaikyti su juo, ir priimti tokį koks jis yra. Atrodytų, kad Lietuvoje jis drėgnas, niūrus, ilgais tamsiais vakarais. Tačiau galima atrasti rudenį su tyliais, rūko pilnais rytais, tarsi pamirštais voratinkliais, pagaliau sudygusiais grybais, margai nusispalvinusiais klevais, iš toli šviečiančiom šermukšnių ir gudobelių uogom, byrančiais kaštonais ir riešutais. 

Rudenį kyla nenumaldomas noras kepti kvapnius pyragus, traukti vasarą primenančias žemuogių ar braškių uogienes iš podėlių. Smagu kartu su vaikais ruoštis rudenėlio šventėms darželiuose, mėgautis buvimu jaukiuose namuose. 

 

Ir dar. Dabar galima kai kurias mintis ar idėjas pasėti kaip tuos žemkenčių grūdus. Per žiemą minčių sėklos susigulės, išbrinks, pavasarį sudygs skaisčiais želmenimis. O kitą vasarą galbūt skinsim šį rudenį pasėtų minčių žiedus ir vaisius?

Pabėgęs birželis

Štai jau ir paskutinė birželio diena. Prieš pabėgdamas jis sunokino žemuoges ir braškes, pražydino darželius ir pievas gėlėmis. Laukus iškvėpino nupjauta žole ir išdžiūvusiu šienu. Gražus buvo birželis, nors vėsus ir sausas. Tik kažkodėl labai greitai prabėgo. O vasaros ir šilumos man niekada negana. Gaila iškeliavusio birželio. Bet priešaky dar du vasaros mėnesiai, kurie atneš kiekvienas savo dovanas.

Štai birželis "išsinešė" ir paskutinę lėlę pasiūtą iš Lietuvoje pirkto trikotažo audinio. Niekur neberadau kur galėčiau bent kažką panašaus įsigyti. O jau buvau pripratusi, kad mano lėlytės "gimdavo" šviesios rausvai pilkšvos "odos". Todėl visi iš užsienio šalių parsisiųsti audinių mėginiai atrodė pernelyg ryškūs ar tamsūs. Viena pasiūta lėlė iš naujo trikotažo, šalia mano anksčiau siūtos, atrodė gerai privalgiusi morkų :D. Na bet teko rinktis vieną iš išmėgintų pavyzdžių ir jau su nerimu laukiu ką man atneš Liepa. O atneš ji (na, jei tiksliau, tai kurjeris)  naują rietimą naujo audinio iš Berlyno. O tai reiškia, kad mano lėlės žiemą - vasarą bus šiek tiek įdegusios. :D

P.S. Visada džiaugiuosi kai mane netikėtai atranda  ir paprašo pasiūti lėlę. Bet šis mėnuo buvo derlingas dar ir sugrįžusiomis užsakovėmis. Jausmas tikrai ypatingas, nes tai reiškia, kad pirmoji lėlė patiko, buvo mylima ir reikalinga. Taip gera, kad jai į kompaniją paprašo pasiūti dar vieną. 

P.P. S. Ši lėlė paskutinė pasiūta iš mano turėto dar Lietuvoje pirkto trikotažo. Daugiau tokių nebus.