Vasara baigėsi

Vasara baigėsi. Vorai be garso pina savo tinklus. Beveik nepastebimai gimtinę paliko gandrai: vieną dieną dar kaleno snapais užvertę galvas savo lizduose, o kitą - jau jų nebėra.
Sode bumpsi obuoliai. Javų laukuose beliko tik žolėtos ražienos. Viskas aplinkui rimsta, nutyla ir slopsta.
Vasara baigėsi. O su ja išėjo vasariškos spalvos, paukščių klegesys, ir viltys, kad šiluma šiek tiek palauks ir dar kol kas neišeis.

Strazdanėlės

Šaltoka šiemet vasara. Bet ir trumpai švystelėjusi saulė netrunka nubučiuoti vaikų nosytes.
Man strazdanos - linksmos, nerūpestingos vaikystės senelių kaime, simbolis. Kai oda kvepia saule ir vėju, plaukai šviežiai nupjauta žole, ar ką tik sukrautu šienu. Žemuogėmis, karvės pienu, neseniai gimusiais kačiukais.
Kvepia močiutės iškepti blynai (tokių jau niekas nebekepa) ir retkarčiais prisiminimuose šmėkšteli kažkur toli likęs miestas, tolimas užmarštin benugrimztąs pasaulis...
Kol neatvažiuoja tėvai net nesuvokdavai, kaip stipriai buvai jų pasiilgęs. Tada prasideda naujas vasaros tarpsnis - šėlstanti šalta Baltija, smėlio pilys, įkaitę akmenys, šiurkščios kopų žolės...

O dabar irgi yra vasara. Ir strazdanos ant vaikų veidukų yra.