Laukimas

  Kartais mamos laukia dvigubai. Ne, nebūtinai dvynukų. 

 

  Būna, kad vieno laukia užsakyto iš aukštybių, ir kurį nešioja po širdimi. O kito - mano siūnamo, kad vyresnė dukrytė irgi turėtų savo lėliuką. O siūnu aš lėtai ir ilgai, ypač jei užsakymai seka vienas paskui kitą. Taigi, tas lėlytės siuvimas, nors ne devynis mėnesius, bet užtrunka.

 

Ir šį kartą abi su besilaukiančia ir laukiančia užsakove atsikvėpėm lengviau. Nes suspėjom iki tikrojo kūdikėlio gimimo.
Ačiū jai už tokį mamišką kantrumą. Ir suteiktą pasitikėjimą.

Vasara baigėsi

Vasara baigėsi. Vorai be garso pina savo tinklus. Beveik nepastebimai gimtinę paliko gandrai: vieną dieną dar kaleno snapais užvertę galvas savo lizduose, o kitą - jau jų nebėra.
Sode bumpsi obuoliai. Javų laukuose beliko tik žolėtos ražienos. Viskas aplinkui rimsta, nutyla ir slopsta.
Vasara baigėsi. O su ja išėjo vasariškos spalvos, paukščių klegesys, ir viltys, kad šiluma šiek tiek palauks ir dar kol kas neišeis.

Šermukšnėlė

Kai tik rugpjūtis įpusėja, apima keista rudens nuojauta. Jau ir rytai kvepia kitaip, ir saulė nors ir šilta, bet jau pavargus ir apsnūdus. Jau ne pašėlusiai kepina, o švelniai paglosto ir apkabina. Lyg norėtų išeit, bet dar vis  delsia...
Artėja rugsėjis. Vaikų darželių sienas auklėtojos nukabinės šermukšnių uogų girliandomis. Papuoš jų kekėmis metų stalus.
O lauke pabuvusių vaikų skruostai, dar vis glostomi saulės spindulių, linksmai įrausta. Kaip šermukšnių uogos.

Strazdanėlės

Šaltoka šiemet vasara. Bet ir trumpai švystelėjusi saulė netrunka nubučiuoti vaikų nosytes.
Man strazdanos - linksmos, nerūpestingos vaikystės senelių kaime, simbolis. Kai oda kvepia saule ir vėju, plaukai šviežiai nupjauta žole, ar ką tik sukrautu šienu. Žemuogėmis, karvės pienu, neseniai gimusiais kačiukais.
Kvepia močiutės iškepti blynai (tokių jau niekas nebekepa) ir retkarčiais prisiminimuose šmėkšteli kažkur toli likęs miestas, tolimas užmarštin benugrimztąs pasaulis...
Kol neatvažiuoja tėvai net nesuvokdavai, kaip stipriai buvai jų pasiilgęs. Tada prasideda naujas vasaros tarpsnis - šėlstanti šalta Baltija, smėlio pilys, įkaitę akmenys, šiurkščios kopų žolės...

O dabar irgi yra vasara. Ir strazdanos ant vaikų veidukų yra.

Matėjai - Barbora, o Barborai - Matėja

Ši vasara kaip niekada užderėjo krikštynomis. Ir lėlėmis. Vos bespėjau siūti, o papasakoti apie jas - nebelabai.
Tačiau kai kurios istorijos taip giliai įkrito į širdį, kad nepasidalinti tiesiog negaliu.

Tarp Matėjos ir Barboros viso labo tik 18 dienų skirtumas. Ir krikštynų dieną, vienai jų netrukus turėjo sueiti 8 mėnesiai. Kitai gi ką tik buvo suėję tie patys 8 mėnesiai. O kadangi viena jų gyvena Vilniuje, kita Klaipėdoje, mažųjų pusseserių pasimatymai greičiausiai nebus tokie dažni. Bet močiutė, nebūtų močiutė, jei neįžvelgtų kaip dar labiau sujungti mažąsias pusseseres. Buvo nuspręsta kiekvienai jų padovanoti lėlę, kuri savo išvaizda primintų kitame Lietuvos krašte gyvenančią giminaitę. Kaip močiutė Gražina kad sakė: " įteikti  kiekvienai pusseserės kopiją: Barborai- lėlę mėlynakę, o Matėjai - rudaakę, mat gyvena viena Klaipėdoje, o kita Vilniuje, todėl augdamos  negalės viena su kita tiek daug laiko bendrauti ir džiaugtis  kaip norėtųsi..."

Taigi šviesiaplaukei Matėjai - tamsiaplaukė lėlė. Tamsiaakei Barborai - mėlynakė lėlė... Kad pusseserės net ir būdamos atskiruose miestuose, visada būtų kartu. 

Iš Lietuvos - į tolimąją Meksiką

Senelių ir anūkų ryšys ypatingas. Tikrai. Jo nenutraukia nei keli tūkstančiai kilometrų tarp žemynų. Nei gilūs vandenynai. Nei reti pasimatymai.

Mane labai žavi močiučių prašymai pasiūti jų anūkėms lėles. Iš kiekvieno žodžio, rašant apie savo vaikaičius, dvelkia tokia šiluma ir meile, kokią gali skleisti tik seneliai. Atrodo nieko tokio ir nepasakyta, bet viskas yra kitaip. Ypatinga. 

Skaitydama Vilijos laišką, apie jos anūkę gyvenančią Meksikoje, tiesiog juste jutau ir netgi mačiau, kokia graži yra jos anūkė. Tamsių plaukučių ir dar tamsesnių akyčių – kaip mamos. Užtat šviesios odos ir su žavingomis duobutėmis skruostuose – kaip tėčio...

Taip į Meksiką išvyko lietuviškų avelių vilna kimšta lėlytė. Šviesesnių plaukų, mėlynų akių, neryškia taškuota suknele. Kaip priminimas tos žemės, iš kurios atvyko tėtis, kur gyvena mergaitės seneliai ir iš kur mes, lietuviai, esam kilę. 

Eimilė ir jos lėlė

Na ir kas, kad nešilta. Užtat žibutės vis dar žydi, joms antrina plukės ir šalpusniai linksmai tebešvyti. Pagroviuose geltonuoja purienos. Ir taip smagu kai į plaukus įsisuka vėjas.

 Atrodo, kad pavasaris tyčia toks šaltas, kad spėtume iki galo pasidžiaugt kiekvienu žiedu, kiekvienu iš lėto augančiu lapu. 

 

 

 

O ši pavasariška žaliaakė lėlė - skirta labai guviai ir protingai mergytei Eimilei. Ji, kaip ir visi vaikai, moka džiaugtis kiekviena diena ir kiekviena tos dienos akimirka. Kam miegot, jei aplink tiek daug visko vyksta? Kaip tylėt, kai šitiek daug norisi pasakyt? Kodėl sėdėt, jei norisi bėgt? 

 Gražaus pavasario, Eimile!!! 

Nenuspėjama Žiema

Kokia vis dėlto įnoringa, užsispyrusi ir nenuspėjama  yra Žiema.  Iš pradžių ji visiems pareiškė, kad ne, šiemet ji neateis. Visiškai. Net kelioms dienom. O kam? 

Visi susitaikė, kad žiemos nebus, medžiai ėmė brinkinti pumpurus, ankstyvosios miškų gėlės nusprendė pabandyti žydėti, net rožės gėlynuose apsigavo ir pradėjo leisti lapelius. Tuomet žiema piktdžiugiškai kvatodama įsiveržė. Su sniegu, speigu ir ledu. 

Tačiau ir vėl neužsibuvo. Vos tik ėmėme mėgautis slidinėjimu, apšerknijusiais medžiais, išsitraukėme pačiūžas, krykštaudami pasileidome rogutėmis nuo kalnelių – ji ėmė ir išėjo. Nieko nepasakiusi. Ir niekam nieko nepažadėjusi...

Cuddle doll / Lėlė apsikabinimams

Šiomis dienomis aš kaip Kalėdų Senio nykštukas pagalbininkas. Skubu kuo greičiau pabaigti siūti visas lėles, kurios suguls į blizgančias dėžes, tada į Kalėdų Senio raudoną dovanų maišą... O paskui - po eglėmis lauks vaikų ankstų Kalėdų rytą. 

 
Ši lėlė siūta dvejų metu mergaitei. Ir žinoma, ją nuneš Kalėdų senis ir padės po egle. Lėlė skirta apsikabinimams. Anglų kalba tokios lėlės taip ir vadinamos  - "Cuddle Dolls". Tokio amžiaus vaikams ypatingai patinka glėbesčiuotis. Daugybę kartų per dieną apkabinama mama, tada tėtis, tada močiutė, auklytė, sesė, brolis, kiemo draugas ar net visai nepažįstamas vaikas sutiktas gatvėje ar svečiuose. Šios apsikabinimų lėlės lyg minkštos pagalvės, jaukios ir šiltos. Ir dar vienas jų išskirtinumas - jos neturi nuvelkamų drabužių. Jų kombinezoniukai iš medvilninio veliūrio yra tvirtai prisiūti, neblaško dėmesio ir vaikas gali susikoncentruoti į lėlės veidą, akis, plaukus, pėdutes, nykščius - tas kūno dalis, kurias tokiame amžiuje mažasis žmogus atranda pačiame savyje bei aplinkiniuose.

Ramunės sapnas

Labai patinka sapnai. Juose galima pamatyti mamą, nes myli ją kasdien taip stipriai kaip iki mėnulio ir atgal. Galima susitikti draugą, kurio jau senai nematei, ir leistis su juo į neįtikėtinus nuotykius. Įmanoma netgi paskraidyti ant ramunių debesies. 

O ir prisiminti sapnus yra labai smagu. Na nors trumpam. Iki pusryčių. Kol juos nugali nauja diena.

xxx

Lėlė Ramunė. Ūgis 40cm, Svoris beveik 450g. Kimšta vilna, kaip ir visos kitos mano siūtos lėlės. Aprengta natūralaus pluošto rūbeliais. Vasaros gale išvyko į Klaipėdą.

Rudeninės pasakos

Jei nepakėlei nukritusio medžio lapo, nepasiklausei tyloje kaip varva nuo plinkančių medžių šakų lietaus lašai, neišgirdai kaip bumbsi obuoliai sode, ar neprisirinkai kaštonų – dar neišmokai, o gal jau ir užmiršai, kaip reikia mylėti rudenį.

Smagiausia mokytis pamilti rudenį – kartu su vaikais. Einant savaitgalį pasivaikščioti, ar grįžtatnt šiokiadieniais iš darželio, galima kurti pasakas. 

Gal kažkam Ruduo – tai dailininkas su pakrypusia ant galvos berete ir dažų palete rankoj. Jis dirba dieną naktį. Tepa dažais medžių lapus. Beržus nuspalvina skaisčia geltona spalva. Drebules nutaškuoja rudai. Klevus nudažo visais raudonais atspalviais, primaišydamas aukso ir vario spalvų. Gluosnių lapų pakraštėlius pateplioja tamsiai, beveik juodai. Ir kasdien dažų tepa vis storiau ir storiau, kol lapai neatlaiko svorio ir atitrūksta nuo šakos...

Kitiems Ruduo – tai išdidi išsipusčiusi Karalienė. Kiekvieną dieną ji keičia apdarus. Šiandien ji spindi lyg saulė, žaižaruoja ir šviečia. Kitą dieną matyt neišsimiegojo, ar sapnavo slogų spaną, todėl siaučiasi miglų skraiste. Dar kitą dieną pasidabina spindinčiais lašų karoliais. O kai eina į pokylį – ant galvos užsideda spalvingų lapų karūną, kuri spindi šermukšnių uogų rubinais.

Dar Ruduo galėtų būti senelis, sėdintis ant kelmo miško pakrašty. Jis rūko pypkę, iš kurios verčiasi tumulais rūkas. Tas rūkas ne bet koks, o stebuklingas. Jis migdo medžių lapus. Lapai užsnūsta, vieni išblykšta , o kiti (matyt spanuojantys spalvotus spanus)  nusidažo įvairiom spalvom. Kai kietai įminga – jų kumštukai atsileidžia, lapai nukrinta nuo medžių šakų ir nusklendžia miegot ant žemės, kur juos užklos atėjusios Žiemos sniego patalai...

O kokį Rudenį matote Jūs ir Jūsų vaikai?

Man Ruduo - lyg didelė lobių skrynia, kurią atidarius pamatau, kad ji pilna kaštonų. Rudų, slidžių, blizgančių, lyg nulakuotų. 

Augau ten, kur visa gatvė apsodinta kaštonų medžiais. Pavasarį jie sveikina žiedų žvakėm. O atėjus rudeniui - barsto vaisius. Galbūt todėl juos taip mėgstu.

Aš nesidroviu parinkti kaštonų nuo miesto šaligatvių pro šalį zujant praeiviams. Džiaugiuosi atradusi kokį pamestą dičkį ant smėlėto užmiesčio takelio, kai aplink nematyti nei vieno kaštonų medžio. Ilgai nešuosi jį delne, glostau ir apžiūrinėju jo blizgančius šonus išmargintus tamsesnėm linijom. Prirenku pilnas rieškutes automobilių stovėjimo aikštelėje. Džiugina jie mane gulėdami ant darbo stalo. Barška mano rudeninio palto kišenėse. Žvilga automobilyje. Pūpso namuose ant palangės...

Mano jau didelės dukros žino, kad jei parneš man kaštonų – aš džiaugsiuosi lyg mažas vaikas. Jos kaip visada stebėsis, kad jų mama niekaip neužauga. O aš žinau, kad nors nemėgstu drėgmės ir šalčio – turiu atrasti kuo pasidžiaugti, ir vis dar galiu mokytis pamilti Rudenį.