Ketvertukas

 Turiu dvi dukras. Vyresnioji gimusi rudeniui jau įsibėgėjus - rami, santūri, retai rodanti emocijas, lėta. Jaunesnioji, gimusi žiemai išeinant -nerimstanti, lyg pavasario ir žiemos kova, jos gyvenime drama veja dramą, viena emocija tuojau pat keičia kitą. Vis pagaunu save bemąstančią - lyg ir seserys, tų pačių tėvų vaikai, o šitaip stipriai skirtingos.
Ir kaip gi būtų jei turėčiau keturis vaikus? :D Būtų visi keturi metų laikai vienu metu.

Jau laukia namai

 

Už girių, už kalnų, ant pilko lauko

Manęs seniai jau laukia namai

Nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko,

Bet man vis tiek brangiausi namai

Ar dieną, ar nakčia ant pilko lauko,

Manęs seniai jau laukia namai....

 

Naujas lėliukas jau netrukus iškeliaus į naujus namus. Nebedaug beliko laukt.

Matėjai - Barbora, o Barborai - Matėja

Ši vasara kaip niekada užderėjo krikštynomis. Ir lėlėmis. Vos bespėjau siūti, o papasakoti apie jas - nebelabai.
Tačiau kai kurios istorijos taip giliai įkrito į širdį, kad nepasidalinti tiesiog negaliu.

Tarp Matėjos ir Barboros viso labo tik 18 dienų skirtumas. Ir krikštynų dieną, vienai jų netrukus turėjo sueiti 8 mėnesiai. Kitai gi ką tik buvo suėję tie patys 8 mėnesiai. O kadangi viena jų gyvena Vilniuje, kita Klaipėdoje, mažųjų pusseserių pasimatymai greičiausiai nebus tokie dažni. Bet močiutė, nebūtų močiutė, jei neįžvelgtų kaip dar labiau sujungti mažąsias pusseseres. Buvo nuspręsta kiekvienai jų padovanoti lėlę, kuri savo išvaizda primintų kitame Lietuvos krašte gyvenančią giminaitę. Kaip močiutė Gražina kad sakė: " įteikti  kiekvienai pusseserės kopiją: Barborai- lėlę mėlynakę, o Matėjai - rudaakę, mat gyvena viena Klaipėdoje, o kita Vilniuje, todėl augdamos  negalės viena su kita tiek daug laiko bendrauti ir džiaugtis  kaip norėtųsi..."

Taigi šviesiaplaukei Matėjai - tamsiaplaukė lėlė. Tamsiaakei Barborai - mėlynakė lėlė... Kad pusseserės net ir būdamos atskiruose miestuose, visada būtų kartu. 

Iš Lietuvos - į tolimąją Meksiką

Senelių ir anūkų ryšys ypatingas. Tikrai. Jo nenutraukia nei keli tūkstančiai kilometrų tarp žemynų. Nei gilūs vandenynai. Nei reti pasimatymai.

Mane labai žavi močiučių prašymai pasiūti jų anūkėms lėles. Iš kiekvieno žodžio, rašant apie savo vaikaičius, dvelkia tokia šiluma ir meile, kokią gali skleisti tik seneliai. Atrodo nieko tokio ir nepasakyta, bet viskas yra kitaip. Ypatinga. 

Skaitydama Vilijos laišką, apie jos anūkę gyvenančią Meksikoje, tiesiog juste jutau ir netgi mačiau, kokia graži yra jos anūkė. Tamsių plaukučių ir dar tamsesnių akyčių – kaip mamos. Užtat šviesios odos ir su žavingomis duobutėmis skruostuose – kaip tėčio...

Taip į Meksiką išvyko lietuviškų avelių vilna kimšta lėlytė. Šviesesnių plaukų, mėlynų akių, neryškia taškuota suknele. Kaip priminimas tos žemės, iš kurios atvyko tėtis, kur gyvena mergaitės seneliai ir iš kur mes, lietuviai, esam kilę. 

Kalėdų laukimas

Man  patinka, kai miestas anksti pradeda puoštis Kalėdoms. Ir namuose kyla noras pakabinti spalvingą girliandą ar užuosti eglutės kvapą. Iškepti vaisių pyragą ir imbierinių meduolių. Smagu, kad jau gruodžio pradžioje imame laukti didžiosios šventės. O vaikai... dovanų...

Sutinku, sunku kalbėtis su vaiku apie šios šventės prasmę ir sakralumą, kai aplink visi tik ir dūzgia ko laukia iš Kalėdų Senio. Bet taip jau yra, kad prie begalės tėvų pareigų prisideda ir ši – padėti vaikui pajausti stebuklą ir suprasti Kalėdų esmę. Per visą Advento laikotarpį vakarais galime kalbėtis apie artėjančią šventę. Religingiems tėvams ko gero lengviau,  bet  ir nepraktikuojantys, ar net nereligingi, gali tiesiog sekti pasakas. Apie dievišką kūdikį, apie jo lemtį, apie meilę žmonėms, apie pasiaukojimą vardan jų. Žinau, kad mes, tėvai , galime išmokyti savo vaikus džiaugtis mažyčiu stebuklu, ir vis dar tikiu, kad ne blizgėjimas ir gausa , o kuklumas  visiems mums pritinka kur kas labiau.