Su Šventom Kalėdom

Gražios, šaltos ir snieguotos šiemet Lietuvoj Kalėdos.

Atlapokit duris plačiai,
Įsileiskit vidun Angelą.
Ant jo sparnų Gerumas supasi.
Jo širdyje Meilė gyvena.
Tik prisiglauskit prie jo širdim...

Visus visus su Šventom Kalėdom!

Trijulė

Ką tik pasielgiau visiškai sau netikėtai - sutikau bendradarbiauti su vienu labai gražiu Klaipėdoje įsikūrusiu butiku. Gyvai nebuvau, nieko nemačiau, tačiau nuotraukose atsispindi stebuklinga šios parduotuvėlės nuotaika. Viskas mažiesiems, nuo pūstų tutu sijonėlių, iki rankų darbo žaislų ir aksesuarų. Nuostabu, kaip galima suderinti skirtingo stiliaus dalykėlius vienoje vietoje ir sukurti pasakų pilaitės įspūdį. Tikiu, kad gyvai apsilankiusi užtrukčiau labai ilgai.

Į tą vaikišką salonėlį vietoje manęs išvyko mano trys lėlės. Sako, kad joms ten gerai, ir vis atsiranda, jomis besižavinčių. :D

"Cegeliukai", pakabukai, etiketės

Priėjau etapą, kai norisi, kad mano lėlės turėtų ne tik savitumą, išskiriantį mano siuvimo stilių, bet kad jos kaip autoriniai darbai iškeliautų į naujus namus su "pasais". Ant lėlių rūbelių siuvu etiketes su žodeliu "pasakute", o ant rankyčių prikabinu trumpą info - kas lėles sukūrė, kaip su manimi galima susisiekti, kur peržiūrėti visus mano darbus. Ir, žinoma, trumpa žinutė apie mano lėlių priežiūrą.

Ne, aš neapsimetu rimta lėlininke :D. Mano lėlės skirtos žaisti ir myluoti, o ne puošti namus. Esu pasiuvusi visai nedaug, o ir tempo spartinti vargu ar išeis. Daug valandų užtrunku siūdama, megzdama drabužėlius, ir ruošdama vilną, kol jau galiu išsiųsti lėlę į naujus namus.  Vargu, ar užmetus akį į mano lėlę bus aišku kas pasiuvo žaislą ir kur ieškoti "gamintojo".

Todėl etiketės yra trumpa informacija apie mane, galimybė mane surasti, man parašyti. Juk gali būti, kad vaikui, jau turinčiam mano lėlę, gimė sesė ar broliukas, kuriam irgi reikia panašios lėlės? Taigi, tai kelias mane atrasti...

Balerina. Dublis antras.

Atėjo laikas parodyti pilną vaizdą. Jau kurį laiką mąsčiau pasiūti ką nors baleriniško, kai kaip tik ėmiau ir sulaukiau užsakymo su prašymu pasiūlyti kokią nors idėją. Balerinos sumanymas tiko.
Apsilankymas tuščioje koncertų salėje man visuomet sukelia ypatingus jausmus. Spengianti tyla, meno stebuklo nuojauta, jaudulys ir aplink sklendžiančios švelnios mūzos....
Gera buvo siūti šią lėlytę. Sutinku, kad tobulėti dar yra kur, kaip visada. Bet siuvau su meile ir maža mūza ant peties. Labai norėjau, kad mergaitei ši lėlė patiktų. :)

Balerinos bateliai

Visai visai neturiu laiko. Nieko nespėju. O planų ir visokių darbų daugybė. Tarp tų darbų įsiterpia ir lėlių užsakymai.
Mano įrašai glausti. O šiandien visiškai trumpai pristatau naują lėlę, tiksliau nedidelę užuominą. Bendras vaizdas bus šiek tiek vėliau. Nors juk visiškai nesunku iš puantų ir suknelės fragmento nuspėti, koks galutinis rezultatas.

Rudens sulaukus

Mažos mergaitės laukia lėlyčių. O aš skubu, mezgu megztukus net kelioms lėlėms iš karto.

Kaip žinia, nei viena mano siūta lėlė neišvyksta be batų.

Laukia naujas lėlyčių derlius.  :)

Rasytė

Kaip kievienais metais, vasara prabėgo nepastebimai. Ką jau kalbėti apie tai, kad lietuviška vasara retai kada būna ilga :D - dažniausiai tuos tris mėnesius taip ir pralaukiam jos. O kai sulaukiam, atostogos jau būna pasibaigę ir tegalim pasidžiaugti ja per trumpas pietų pertraukas, arba po darbo vakarais terasoje ilgesingai lydėdami vėstančią dieną.

Turėdama keletą laisvesnių dienų, pasiuvau Rasytę. Kaip ir visos kitos mano lėlės, ji pasiruošusi vėsioms vasaros dienoms. Megztukas - tiesiog privaloma garderobo dalis. Mergaitė, kuriai mama užsakė šią lėlę, kartu norėjo ir mažo, švelnaus triušiuko. O triušiukui - rankinės.

Rasytė ir triušiukas. 


 

Mergaitė taškuota suknele

Labai smagu buvo siūti šią valdorfo stiliaus lėlę. Jau ilgą laiką lentynoje gulėjo rudos taškuotos medžiagos atraiža, kol pagaliau sulaukiau prašymo pasiūti rudaplaukę lėlytę ir iškarto supratau, kad jai tiks ruda suknutė su žirniukais. Oranžinės spalvos rankovytės ir apykaklė pagyvino suknelę, bet vis dėlto ruda spalva dominuoja. 

Kadangi vardą jai suteiks mergaitė, kuriai ši lėlė skirta, mano kompiuteryje segtuvas su šios lėlės nuotraukomis užvadintas Rudė.
Taigi, Rudė jau keletas savaičių turi namus ir žaidimų draugę.

Lėlė mergaitei vardu Kamilė

Ši lėlė iškeliavo į naujus namus, į mielos mergaitės glėbį pavasario vidury. Ir jau porą mėnesių gyvena lėlišką gyvenimą. Kai kada neišlipa iš glėbio. Jei vėsu aprengiama megztuku, o jei karšta paliekama basa, tik su marškinukais ir šortukais. Bet būna, kad prasėdi tyliai kambario kampe ir palaukia, kol žaidžiama su kitais žaislais. Toks tas lėlių gyvenimas. Tiesiog būti šalia. Net nepyksta, jei kurį laiką tenka pabūti tiesiog interjero detale ant spintelės šalia lovos.

Lėlytė Saulei

Kartais ima ir pabyra prašymai pasiūti lėles vienai, antrai, trečiai mergaitei. Ir visi vienas paskui kitą. Smagu, kad mamos nori savo dukras, tetos dukterėčias, krikštamotės krikšto dukras pradžiuginti rankų darbo žaislais, pasiūtais iš medvilnės, kimštais natūralia lietuviškų avelių vilna, aprengtais lino, vilnos rūbais.
Iš tiesų šios lėlės kitokios. Ramios, minkštos, jaukios. Dėka kūno, galūnių lankstumo nėra sudėtinga jas perrenginėti. Savo išvaizda Valdorfo lėlės panašios į vaikus, o ne subrendusias moteris.

Džiaugiuosi gavusi galimybę pradžiuginti dar vieną mergaitę tokia lėle. Tegu vaikai pabūna vaikais, neskubinkim jų suaugti. 

Kai lauke lyja

Ką veikti, kai lauke lyja? Visur tirpstančio sniego košė, purvina ir šlapia. O gurgiantys upeliai ir spindinčios balos vilioja braidžioti ilgaauliais guminiais batais tik tada, kai danguje šviečia saulė. Bet kai visą dieną pliaupia sniegą tirpdantis lietus, net iki vaikų darželio nepavyksta nukeliauti. Ką tuomet veikia vaikai?

Ogi eina kūlio, straksi ant lovų (kai mama nemato), bėgioja iš kambario į kambarį. Atokvėpio minutę vaškinėmis kreidelėmis piešiamos princesės ar automobiliai, vartomos knygelės, dėliojamos dėlionės, konstruojami konstruktoriai. Kol vaikai nepripratę žiūrėti šiuolaikinių bukinančių filmukų ar žaisti kompiuterinių žaidimų, vaikiška diena pilna fantazijos ir veiklos. Tokia ir yra tikra vaikystė. 

Išlydėjom žiemą

Atrodo ir neilga šiemet buvo žiema, bet jau taip ilgu pavasario, žalumos ir šviežumo... Kaip tik besibaigiant šiai nelabai man patikusiai žiemai, pasiuvau vienu metu dvi Valdorfo lėlytes. Jų dėka paskutinės šaltos baltos dienos buvo spalvingesnės.
Paprastai Valdorfo lėles siūnu po vieną. Ir tuo metu galvoju tik apie siuvamą lėlytę ir tą mergaitę, kuriai lėlė bus skirta. Nepabaigusi vienos, nesiimu kitos. Bet kadangi užsakymas vienas, o lėlės dvi, tai šį kartą teko galvoti dvigubai :D, nes lėlytės turėjo būti visiškai skirtingos. Viena tamsiais plaukučiais, kita šviesiais. Vienos suknutė būtinai taškuota, o kita pageidauta papuošta lino sarafaniuku.

Siūdama noriu ir tikiuosi tik vieno, kad tik mano rankų kūrinys patiktų TAI mergaitei.

Rugilė ir Saulė

Pirmoji kūdikio lėlė

Šį kartą siuvau lėlę pirmąjį gimtadienį švenčiančiai mergaitei. Tokio amžiaus vaikai dar nelabai geba nurengt, aprengt. Svarbiausia yra minkštumas, galimybė apkabint, priglaust ir turėt jaukų miego žaislą. Bet vis dėlto, su mergaitės mama pasitarusios, nusprendėme, kad šliaužtinukai ir kepuraitė turėtų būti lėlės garderobe. Aišku, kol kas tvirtai pridaigstyti, o vėliau, kai jau mergaitei rūpės nuvilkt rūbą, siūlę mama nuardys.

 

Sniegynai, pusnynai, šalčiai ir Saulė

Su taip ilgai lauktu sniegu ir visiškai neprašytais stingdančiais šalčiais užgimė dar viena lėlytė. Manęs prašė pasiūti lėlę mergaitei, kuri gimusi Rugpjūtį. Reikėjo kažko gėlėto ir saulėto, kad pateisintų mergaitės vardą.

Tai štai, Saulutė. Ryškiai geltonu, gėlėtu sarafanu. Bet kadangi dabar žiema, šiltas siūtas švarkelis privalomas. :D