Cuddle doll / Lėlė apsikabinimams

Šiomis dienomis aš kaip Kalėdų Senio nykštukas pagalbininkas. Skubu kuo greičiau pabaigti siūti visas lėles, kurios suguls į blizgančias dėžes, tada į Kalėdų Senio raudoną dovanų maišą... O paskui - po eglėmis lauks vaikų ankstų Kalėdų rytą. 

 
Ši lėlė siūta dvejų metu mergaitei. Ir žinoma, ją nuneš Kalėdų senis ir padės po egle. Lėlė skirta apsikabinimams. Anglų kalba tokios lėlės taip ir vadinamos  - "Cuddle Dolls". Tokio amžiaus vaikams ypatingai patinka glėbesčiuotis. Daugybę kartų per dieną apkabinama mama, tada tėtis, tada močiutė, auklytė, sesė, brolis, kiemo draugas ar net visai nepažįstamas vaikas sutiktas gatvėje ar svečiuose. Šios apsikabinimų lėlės lyg minkštos pagalvės, jaukios ir šiltos. Ir dar vienas jų išskirtinumas - jos neturi nuvelkamų drabužių. Jų kombinezoniukai iš medvilninio veliūrio yra tvirtai prisiūti, neblaško dėmesio ir vaikas gali susikoncentruoti į lėlės veidą, akis, plaukus, pėdutes, nykščius - tas kūno dalis, kurias tokiame amžiuje mažasis žmogus atranda pačiame savyje bei aplinkiniuose.

Kalėdų laukimas

Man  patinka, kai miestas anksti pradeda puoštis Kalėdoms. Ir namuose kyla noras pakabinti spalvingą girliandą ar užuosti eglutės kvapą. Iškepti vaisių pyragą ir imbierinių meduolių. Smagu, kad jau gruodžio pradžioje imame laukti didžiosios šventės. O vaikai... dovanų...

Sutinku, sunku kalbėtis su vaiku apie šios šventės prasmę ir sakralumą, kai aplink visi tik ir dūzgia ko laukia iš Kalėdų Senio. Bet taip jau yra, kad prie begalės tėvų pareigų prisideda ir ši – padėti vaikui pajausti stebuklą ir suprasti Kalėdų esmę. Per visą Advento laikotarpį vakarais galime kalbėtis apie artėjančią šventę. Religingiems tėvams ko gero lengviau,  bet  ir nepraktikuojantys, ar net nereligingi, gali tiesiog sekti pasakas. Apie dievišką kūdikį, apie jo lemtį, apie meilę žmonėms, apie pasiaukojimą vardan jų. Žinau, kad mes, tėvai , galime išmokyti savo vaikus džiaugtis mažyčiu stebuklu, ir vis dar tikiu, kad ne blizgėjimas ir gausa , o kuklumas  visiems mums pritinka kur kas labiau. 

Lapkričio lietus

Atrodo, kad visi pasaulio vandenys pakilo į dangų, virto debesimis bei nusprendė per keletą dienų išlyti atgal į žemę. Dabar norisi būti tik šiltuose namuose. Nereikia jokių pasivaikščiojimų. Daug geriau - palįsti po šiltais apklotais su kvapnios arbatos puoduku rankoje. Bet kur jau vaikai ilgai išbus apsikloję ir nieko neveikdami? Įdomių užsiemimų jie gali susirasti visuomet. Kad ir stebėti kaip lietaus lašai bėga lango stiklu - vienas veja kitą, susitinka, susilieja į dar didesnį lašą, tada dvigubai sparčiau pasiekia lango apačią. Čia, žiūrėk, galima stebėti ir dviejų atskirų lašų lenktynes, kuris sunkesnis, greitesnis, vikresnis, apsukresnis.
Dabar lyja, nes taip jau surėdyta - žemei prieš žiemą reikia pagaliau atsigerti.
Ir gal neilgai trukus sulauksim sauso šaltuko ir snaigių?

Ši lėlė dar neturi vardo. Neturi namų. Neturi draugės. Todėl ji stebi ne tik lietaus lašus riedančius stiklu. Ji laukia, gal kas atvažiuos ir pasiims ją į naujus namus, kur ji galės būti kokios nors labai mielos mažos mergaitės lėlyte. 

Ramunės sapnas

Labai patinka sapnai. Juose galima pamatyti mamą, nes myli ją kasdien taip stipriai kaip iki mėnulio ir atgal. Galima susitikti draugą, kurio jau senai nematei, ir leistis su juo į neįtikėtinus nuotykius. Įmanoma netgi paskraidyti ant ramunių debesies. 

O ir prisiminti sapnus yra labai smagu. Na nors trumpam. Iki pusryčių. Kol juos nugali nauja diena.

xxx

Lėlė Ramunė. Ūgis 40cm, Svoris beveik 450g. Kimšta vilna, kaip ir visos kitos mano siūtos lėlės. Aprengta natūralaus pluošto rūbeliais. Vasaros gale išvyko į Klaipėdą.

Rudeninės pasakos

Jei nepakėlei nukritusio medžio lapo, nepasiklausei tyloje kaip varva nuo plinkančių medžių šakų lietaus lašai, neišgirdai kaip bumbsi obuoliai sode, ar neprisirinkai kaštonų – dar neišmokai, o gal jau ir užmiršai, kaip reikia mylėti rudenį.

Smagiausia mokytis pamilti rudenį – kartu su vaikais. Einant savaitgalį pasivaikščioti, ar grįžtatnt šiokiadieniais iš darželio, galima kurti pasakas. 

Gal kažkam Ruduo – tai dailininkas su pakrypusia ant galvos berete ir dažų palete rankoj. Jis dirba dieną naktį. Tepa dažais medžių lapus. Beržus nuspalvina skaisčia geltona spalva. Drebules nutaškuoja rudai. Klevus nudažo visais raudonais atspalviais, primaišydamas aukso ir vario spalvų. Gluosnių lapų pakraštėlius pateplioja tamsiai, beveik juodai. Ir kasdien dažų tepa vis storiau ir storiau, kol lapai neatlaiko svorio ir atitrūksta nuo šakos...

Kitiems Ruduo – tai išdidi išsipusčiusi Karalienė. Kiekvieną dieną ji keičia apdarus. Šiandien ji spindi lyg saulė, žaižaruoja ir šviečia. Kitą dieną matyt neišsimiegojo, ar sapnavo slogų spaną, todėl siaučiasi miglų skraiste. Dar kitą dieną pasidabina spindinčiais lašų karoliais. O kai eina į pokylį – ant galvos užsideda spalvingų lapų karūną, kuri spindi šermukšnių uogų rubinais.

Dar Ruduo galėtų būti senelis, sėdintis ant kelmo miško pakrašty. Jis rūko pypkę, iš kurios verčiasi tumulais rūkas. Tas rūkas ne bet koks, o stebuklingas. Jis migdo medžių lapus. Lapai užsnūsta, vieni išblykšta , o kiti (matyt spanuojantys spalvotus spanus)  nusidažo įvairiom spalvom. Kai kietai įminga – jų kumštukai atsileidžia, lapai nukrinta nuo medžių šakų ir nusklendžia miegot ant žemės, kur juos užklos atėjusios Žiemos sniego patalai...

O kokį Rudenį matote Jūs ir Jūsų vaikai?

Man Ruduo - lyg didelė lobių skrynia, kurią atidarius pamatau, kad ji pilna kaštonų. Rudų, slidžių, blizgančių, lyg nulakuotų. 

Augau ten, kur visa gatvė apsodinta kaštonų medžiais. Pavasarį jie sveikina žiedų žvakėm. O atėjus rudeniui - barsto vaisius. Galbūt todėl juos taip mėgstu.

Aš nesidroviu parinkti kaštonų nuo miesto šaligatvių pro šalį zujant praeiviams. Džiaugiuosi atradusi kokį pamestą dičkį ant smėlėto užmiesčio takelio, kai aplink nematyti nei vieno kaštonų medžio. Ilgai nešuosi jį delne, glostau ir apžiūrinėju jo blizgančius šonus išmargintus tamsesnėm linijom. Prirenku pilnas rieškutes automobilių stovėjimo aikštelėje. Džiugina jie mane gulėdami ant darbo stalo. Barška mano rudeninio palto kišenėse. Žvilga automobilyje. Pūpso namuose ant palangės...

Mano jau didelės dukros žino, kad jei parneš man kaštonų – aš džiaugsiuosi lyg mažas vaikas. Jos kaip visada stebėsis, kad jų mama niekaip neužauga. O aš žinau, kad nors nemėgstu drėgmės ir šalčio – turiu atrasti kuo pasidžiaugti, ir vis dar galiu mokytis pamilti Rudenį.

Rudens lygiadienis

 Šiandien stovime ant tilto jungiančio du upės krantus  – viename krante paliekame vasarą ir einame link kito – rudeninio kranto. 

Tilto vidury reikia padėkoti vasarai už jos šilumą, ilgas dienas, gėlių žiedus, uogas, maudynes ir atostogas. Ir laikas pasitikti rudenį. Netgi susitaikyti su juo, ir priimti tokį koks jis yra. Atrodytų, kad Lietuvoje jis drėgnas, niūrus, ilgais tamsiais vakarais. Tačiau galima atrasti rudenį su tyliais, rūko pilnais rytais, tarsi pamirštais voratinkliais, pagaliau sudygusiais grybais, margai nusispalvinusiais klevais, iš toli šviečiančiom šermukšnių ir gudobelių uogom, byrančiais kaštonais ir riešutais. 

Rudenį kyla nenumaldomas noras kepti kvapnius pyragus, traukti vasarą primenančias žemuogių ar braškių uogienes iš podėlių. Smagu kartu su vaikais ruoštis rudenėlio šventėms darželiuose, mėgautis buvimu jaukiuose namuose. 

 

Ir dar. Dabar galima kai kurias mintis ar idėjas pasėti kaip tuos žemkenčių grūdus. Per žiemą minčių sėklos susigulės, išbrinks, pavasarį sudygs skaisčiais želmenimis. O kitą vasarą galbūt skinsim šį rudenį pasėtų minčių žiedus ir vaisius?

O buvo taip...

Vaiski saulė. Karštas smėlis. Mėlynai žalios jūros bangos pasipuošusios baltom putų keterom. Kiro plunksna. Medūzomis nusėta pakrantė. Sūraus vandens nugludinti akmenėliai ir stikliukai. Šiltas glostantis vėjas. Neaprėpiama jūros platybė. Laivai tolumoje. Knygos puslapiai pribyrėję smėlio smilčių. Smėlynų žiedus aplankantys drugeliai ir kamanės...

 Tai - vasaros atostogų pajūry palaima. 

 

 

 

 XXX

 Ši lėlė trumpai fotosesijai aplankė jūros pakrantę. Ir kaip kitaip aš ją galėjau pavadinti?

  Susipažinkite, jos vardas - Banga. 

  

Banga išvyko gyventi į pajūrį. Į Klaipėdą.