Jei žalia, tai - Rūta

Štai taip ir sugalvoju vardus savo siūtoms lėlėms. Dažniausiai pagal drabužių spalvas. :D

O kaip sugalvoju, kokios konkrečiam vaikui reikia? Pasako tų vaikų mamos ir tetos. :)
Viena mergytė mėgsta raudoną spalvą, kita - žalią. Vienai reikia ilgų geltonų plaukų, kitai trumpų rudų. Viena nori sarafano, kita sijono... Viena mergytė mėlynakė - tai ir jos lėlė bus mėlynom akutėm. O kita mergytė rudų akių gauna lėlę tokiom pat rudom akim...

Trys draugės

Draugai – vienas nuostabiausių dalykų mūsų gyvenime. Ir dažnai net nesvarbu, kad draugas, su kuriuo lankei tą pačią darželio grupę, sėdėjai viename mokyklos suole, kartu lankei paskaitas universitete, jau senai gyvena už tūkstančių kilometrų. Kiekvieną kartą susitikus po metų, ar dviejų, nesimatymo, pamatai, kad niekas nepasikeitė. Ir atrodo, kad mateisi tik vakar. 

Edita manęs paprašė pasiūti tris skirtingas lėles. Ji man papasakojo, kad ji ir dvi jos draugės, gyvena skirtingose valstybėse. Ir visos trys augina panašaus amžiaus mergytes. Viena auga čia, Lietuvoje. Antra vienoje iš Skandinavijos šalių. O trečia Turkijoje. Taip ir lėlėms buvo lemta, vienai būti ilgaplauke šviesia lietuvaite, antrai baltapūke šviesiaode šiauriete, o trečiai tamsaus gymio pietiete. 

Štai taip nusidriekė dar vienas siūlas rišantis drauges, kiekvienos jų dukrytė turi rankomis siūtą lėlę. Kiekviena jų skirtinga, kaip ir draugių mergaitės, bet tuo pačiu ir panašios.

Puikus Editos sumanymas. 

Tai, kas svarbu

Jau tuoj penkeri metai, kai išsikėlėme iš miesto. Tiesa, visai netoli jo. Bet jau už miesto ribos, į kaimą, į medinę trobą. Nesigailėjau nė akimirkos, nepaisant to, kad namas neįrengtas, kad man didžiąją metų dalį šalta, kad dukras tenka dažnai pavežėti iki autobuso stotelės, arba nuo jos paimti.

Džiaugiuosi, kad gyvenu užmiesty. Kai rytais geriu arbatą iš savo surinktų žolynų, o pusrytinius blynus barstau tik ką nuskintomis serbentų uogomis. Kai išėjusi pasivaikščioti po užpelkėjusią pievą, stebiu kintančią gamtą, nušokuojančias stirnas, kiškius. Uodžiu medžių, žolės, gėlių kvapus. Vakare per langą žiūriu į kylantį rūką...

Ir šiek tiek apie lėles. Siūdama vis galvojau kaip čia jas supakuoti siunčiant užsakovams. Kad pakuotė atitinktų mano pačios supratimą apie natūralų žaislą. Juk lėlėms parenku kiek įmanoma natūralesnes medžiagas, prikemšu vilna. Todėl plastiko maišeliai visiškai netinka. Drobiniai maišeliai tiktų, tačiau jų siuvimas prailgina užsakymo atlikimo laiką ir pakelia kainą. Todėl pasirinkau popierių. Jau kartą perdirbtą, skirtą vyniojimui. Išėmus lėlę, jis puikiai tinka prakuroms, tiems kurie gyvenate savame name ir kuriate krosnį. Jei gyvenate bute ir rūšiuojate šiukšles - į popieriaus konteinerį.

Myliu gamtą, ir tikiuosi, kad taip bent kažkiek mažiau jai kenkiu.

...kai palydėjom Vasarą...

Vasarai besibaigiant dar keletą dienų spėjom praleisti prie jūros. Buvom labai pasiilgusios bangų ošimo, laukinės pakrantės smėlio, ilgų pasivaikščiojimų, besileidžiančios jūron saulės grožio...
Buvo gera akimis lydėti burlaivį horizonte, matyti kaip jaunesnioji dukra niekaip neatsigroži jūros didybe, su vyresniąja dukra skaityti knygas atsirėmus į smėlio kopą. Ir žinoma... megzti būsimoms lėlėms...

Palydėjom vasarą, dabar lauksim jos pargrįžtant...

Sutapo, kad kaip tik rugpjūty, prieš išvykstant prie jūros, baigiau jūreivišką rūbelių komplektą jau anksčiau siūtoms ir išsiųstoms dviems lėlėms - jungoms. Megztinuką užbaigiau sėdėdama ant jūros kranto. Simboliška.

Rytas/Vakaras

Vaikams labai reikalingi pasikartojantys ritualai. Mes, mamos ir tėčiai,  pastebime jų norą žinoti, kada kas vyks. Kai viskas vyksta taip kaip visada, žinant iki menkiausių smulkmenų ir tam tikra seka, vaikai jaučiasi saugūs.  Kai tie patys dalykai vyksta vis tuo pačiu metu – vakarinis pasakos skaitymas, šeštadieninis raguolių kepimas, sekmadienio pietūs senelių namuose, trečiadienio pasivaikščiojimas parke- vaikai nejunta nerimo, arba lengviau įveikia permainas.
Dažnas vaikas turi mėgiamą minkštą žaislą, kurį pasiguldo šalia eidamas miegoti. Tai labai svarbus ritualas. Net jei visą dieną su tuo žaislu nebuvo žaidžiama, tačiau ramiam, saugiam miegui minkštas draugas reikalingas. 

Kaip ir vaikams, mums suaugusiems, ritualai tai pat būtini. Vienam tai laikraščio pavartymas. Kitam rytas prasideda kavos puodeliu žvelgiant pro virtuvės langą. Šitaip mes pasiruošiam naujai dienai, susikaupiam, nusiteikiam darbams.
Kai kurie turi vakarinius arbatos gėrimus, arba vakarienės ruošimą drauge, ar pasivaikščiojimą saulei besileidžiant. Veikdami kažką mėgiamo, pasikartojančio kasdien, ar kas savaitgalį, jaučiam ramybę ir pilnatvę.

Turiu ir aš savus ritualus. Tiesa jie kinta, priklauso nuo sezono, ar nuo darbų gausos. Bet šią vasarą, kiekvieną rytą prieš darbą, aš užsiplikau savo darže surinktų šviežių žolynų ir rožių žiedlapių arbatą, išgeriu ją stebėdama bundančią gamtą. Po darbo, po buities neišvengiamybės , po ramių pašnekesių, pasineriu į lėlių siuvimą. Štai kad ir pastaruosius vakarus palydžiu vilnos kedenimu būsimoms lėlėms. 

Kurkim ritualus sau ir vaikams. ;)

Dorotė ir Totošė

Vaikystė neatsiejama nuo pasakų. Kai kurias knygutes mamoms ir tėčiams tenka skaityti daugybę kartų, net jei vaikai jas jau moka mintinai. Vėliau vaikai, jau patys pramokę skaityt, pamilsta kai kurias knygas taip, kad perskaito jas net kelis kartus. O vaikiškose fantazijose ir žaidimuose žalia pieva tampa giria, o vos įžiūrimas lauko takelis – geltonų plytų keliu...

Vienos iš mano vaikystės mylimiausių knygų buvo A.Volkovo, pagal Frenko Lymano Baumo pasaką „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“, parašyta knyga „Smaragdo šalies burtininkas“ , ir kiti jos tęsiniai.
Prieš porą metų aptikusi knygyne iš naujo perleistas šias knygas, nupirkau jas savo dukroms... Na ir neištvėriau - perskaičiau pati visas iš naujo:D

Visiškai nesenai man parašė Rasa. Jos mažoji mergaitė labai mėgsta „Keistuolių teatro“ muzikinį spektaklį „Geltonų plytų kelias“ – spektaklis aplankytas kelis kartus, dainos išmoktos mintinai. Taigi, Rasa norėjo savo dukrytei dovanos – lėlės Dorotės su šuneliu Totoše. Puiki mintis. 

Dėkoju Rasai, kad jos dėka dar kartą mintimis nukeliavau šios puikios pasakos keliu.

"Keistuolių"  Už girių už kalnų

Už girių, už kalnų, ant pilko lauko
Manęs seniai jau laukia namai.
Nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko,
Bet man vis tiek brangiausi namai.
Ar dieną, ar nakčia ant pilko lauko,
Manęs seniai jau laukia namai...

Vasaros džiaugsmai

Ką veikia vaikai per vasaros atosotogas? Bėgioja, straksi, piešia, išbraidžioja visas balas, stebi vabalų gyvenimą, skina dar nespėjusias prinokti uogas, mėto kamuolį, klausosi pasakų, dainuoja, padeda seneliams daržuose, skina gėles, stato smėlio pilis, braido jūros pakrante, renka akmenėlius, pagaliukus, bangų nugludintus stikliukus, kriaukleles... Juk tiek daug visko aplinkui, ką norisi paliesti, paragauti, nuskinti, numesti, patikrinti.
Ir taip gera augti dar kartą su savo vaikais ir pamatyti, pažinti, atrasti tai, ką jau kažkada esi atradęs.

Šį lėliuką siuvau Astai užsakius. Reikėjo dviejų lėlių - dukrytei ir sūneliui.  Bet šis užsakymas buvo ypatingas dar kai kuo. Anot Astos, jos sūneliui itin svarbus „lytinio identiteto klausimas“.  Todėl ir lėlė turi būti ne šiaip lėlė, o berniukas. Teko suktis ir pasiūti taip, kad niekam klausimų net nekiltų. :D Kilo, bet labai trumpam. Tačiau papasakosiu viską Astos žodžiais ir noriu pasidžiaugt, kad labai gera skaityt tokius laiškus. Ačiū Astai.

Taigi ištrauka iš jos laiškučio:

„... Rašau Jums norėdama padėkoti už nuostabias lėlytes. Jos tokios labai labai jaukios...

 Berniuką pavadinom Tomu, o lėlytei pritapo būti Morta :)

Mūsų pusantrų metukų Marijai lėlytė labai pritiko: visur nešiojasi, migdo, valgydina...

Keturmečiui Adomui pirmiausia, kaip ir maniau, reikėjo įsitikinti, kad čia berniukas, o ne šiaip lėliukas. Ir tikrai vyriškumas buvo pripažintas visų. Jis didžiuojasi  savo Tomuku...

Dėkui Jums labai už rūpestį ir įdėtą dalelę širdies į kūrinius, kurie vaiko glėbyje atgyja, skleidžiasi, padeda mokytis mažyliui draugystės su savimi ir su kitais žmonėmis...“

Nerimastis

Net nepajutau, kaip pralėkė keli mėnesiai. Ilgi ir nerimastingi mėnesiai. Mano artimiesiems, tėčiui, abiems dukroms, anytai buvo atliktos chirurginės operacijos. Tėtis ir vyresnioji dukra ištvėrė po dvi...
Tai sunkios dienos, kurių metu vos spėjau pamatyti, kada žiemą pakeitė pavasaris. Jei ne vyro parneštos kelios žibutės, nebūčiau pastebėjusi, kad jau mėlynuoja šlaitai šalia namų. Jei ne dukros nuskintos ir pamerktos "kačiukų" vytelės, nebūčiau pastebėjusi, kad jau žydi ir kvepia blindės...
Jei ne Kristina iš butikėlio, švelniai ir atkakliai raginusi mane, nebūčiau pasiuvusi keturių lėlių jos parduotuvėlei. Siaubingai vėluodama, netesėdama pažadų, siūdama tik tada, kai nurimdavo emocijos ir nors trumpam, bet grįždavo harmonija. Tačiau pasiuvau. Ir jau nusprendusi nufotografuoti jas, dar spėjau pamatyti, kad žydi plukės, geltonuoja pienės, mėlynom žvakėm stiebiasi vaisginos...
Dabar kai pamažu grįžta ramybė, aš vėl imu galvoti apie užsakymus, džiuginti mažus vaikus ir neskubant mėgautis lėlišku hobiu. Ramiai ir be skubos. Nes reikia pasidžiaugti ir tais, kurie šalia...

Ačiū visiems, užsukantiems ir mane skaitantiems, rašantiems laiškus ir laukiantiems lėlių. Mano "dviejų rankų lėlių fabrikas" dirba labai lėtai, bet vis dėlto dirba. :)

Kai reikia saulės

Kada mes Lietuvoje matėme saulę paskutinį kartą? Aš net nebepamenu. Visa laimė, kad yra sniego ir dėka jo bent jau balta ir šviesu. Ir netgi vėlai vakarais per kiemą nereikia eiti apgraibom. :D

Bet saulės trūksta. Tas kelias minutes, kai ji kažkurią dieną švystelėjo pro debesų properšą, šildžiausi prie lango ir beveik murkiau. Pasiilgau šilumos. 

Prieš kurį laiką pasiuvau valdorfo lėlę dar vienai mergaitei. Su ryškia geltona, nuotaiką keliančia, šypsotis skatinančia suknele. Štai taip pasikviečiau saulę. 
Juk ne šiaip sau vaikai intuityviai mėgsta ryškias spalvas. Jos kelia džiugesį ir gyvenimo džiaugsmą.