Vaikystė neatsiejama nuo pasakų. Kai kurias knygutes mamoms
ir tėčiams tenka skaityti daugybę kartų, net jei vaikai jas jau moka mintinai.
Vėliau vaikai, jau patys pramokę skaityt, pamilsta kai kurias knygas taip, kad
perskaito jas net kelis kartus. O vaikiškose fantazijose ir žaidimuose žalia
pieva tampa giria, o vos įžiūrimas lauko takelis – geltonų plytų keliu...
Vienos iš mano vaikystės mylimiausių knygų buvo A.Volkovo, pagal
Frenko Lymano Baumo pasaką „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“, parašyta knyga „Smaragdo
šalies burtininkas“ , ir kiti jos tęsiniai.
Prieš porą metų aptikusi knygyne iš naujo perleistas šias knygas, nupirkau jas savo dukroms... Na ir neištvėriau - perskaičiau pati visas iš naujo:D
Prieš porą metų aptikusi knygyne iš naujo perleistas šias knygas, nupirkau jas savo dukroms... Na ir neištvėriau - perskaičiau pati visas iš naujo:D
Visiškai nesenai man parašė Rasa. Jos mažoji mergaitė labai
mėgsta „Keistuolių teatro“ muzikinį spektaklį „Geltonų plytų kelias“ – spektaklis
aplankytas kelis kartus, dainos išmoktos mintinai. Taigi, Rasa norėjo savo
dukrytei dovanos – lėlės Dorotės su šuneliu Totoše. Puiki mintis.
Dėkoju Rasai, kad jos dėka dar kartą
mintimis nukeliavau šios puikios pasakos keliu.
"Keistuolių" Už girių už kalnų
Už girių, už kalnų, ant pilko lauko
Manęs seniai jau laukia namai.
Nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko,
Bet man vis tiek brangiausi namai.
Ar dieną, ar nakčia ant pilko lauko,
Manęs seniai jau laukia namai...
Manęs seniai jau laukia namai.
Nei paukščių, nei gėlių ant pilko lauko,
Bet man vis tiek brangiausi namai.
Ar dieną, ar nakčia ant pilko lauko,
Manęs seniai jau laukia namai...
