Nesiūnu lėlių vaikams būdama blogos nuotaikos, stresuodama arba jei reikia prisiversti, nes prisižadėjau ar sutikau.
Jei tik pajaučiu, kad siuvimo procesas nebemielas - verčiau padedu visus audinius, vilną ir siūlus į spintelę, uždarau dureles ir nebeliečiu tol, kol nepajuntu nenumaldomo noro vėl siūti.
Kai kada ta būsena užtrunka.
Būna kelias dienas. Būna savaites. Ar mėnesius. Metus. Šiuo atveju net kelis.
Susidėjo daug aplinkybių. Asmeninių išgyvenimų. O vėliau ir globalūs reikalai sugadino nuotaiką ilgam...
Kaipgi aš galėčiau siūti vaikams žaislus kupina nevilties, nusivylimo, liūdesio, pykčio ar negatyvių minčių. Galbūt atrodo keistai. Bet tai yra mano nuostata, kurios aš nelaužau. Ir siūnu tik su meile, bei džiaugsmu.
Pastaruoju metu vis pagaudavau save galvojančią apie lėles. Jos atkakliai sukosi rateliu mano mintyse. Vis atidarydavau stalčius, kuriuose rymojo joms numegzti megztukai ir nunerti batukai, išsitraukdavau vilnas ir mąstydavau, kiekgi lėlių iš jų dar išeitų.
Ir štai audiniai vėl ištraukti, vilna iškedenta, siūlai paruošti.
Nežinau kiek jų užgims šiuo metu. Gal tik atvento vakarais glostysiu jų galveles, siūsiu sagas į sukneles ir megztukus. O gal visą žiemą iki pavasaris pakvies į sodą sodint gėlių.
Grįžau į savo lėlių pasaulį. O kiek ilgam, pamatysim.
