Man strazdanos - linksmos, nerūpestingos vaikystės senelių kaime, simbolis. Kai oda kvepia saule ir vėju, plaukai šviežiai nupjauta žole, ar ką tik sukrautu šienu. Žemuogėmis, karvės pienu, neseniai gimusiais kačiukais.
Kvepia močiutės iškepti blynai (tokių jau niekas nebekepa) ir retkarčiais prisiminimuose šmėkšteli kažkur toli likęs miestas, tolimas užmarštin benugrimztąs pasaulis...
Kol neatvažiuoja tėvai net nesuvokdavai, kaip stipriai buvai jų pasiilgęs. Tada prasideda naujas vasaros tarpsnis - šėlstanti šalta Baltija, smėlio pilys, įkaitę akmenys, šiurkščios kopų žolės...
O dabar irgi yra vasara. Ir strazdanos ant vaikų veidukų yra.
