Šaltoka šiemet vasara. Bet ir trumpai švystelėjusi saulė netrunka nubučiuoti vaikų nosytes.
Man strazdanos - linksmos, nerūpestingos vaikystės senelių kaime,
simbolis. Kai oda kvepia saule ir vėju, plaukai šviežiai nupjauta žole,
ar ką tik sukrautu šienu. Žemuogėmis, karvės pienu, neseniai gimusiais
kačiukais.
Kvepia močiutės iškepti blynai (tokių jau niekas
nebekepa) ir retkarčiais prisiminimuose šmėkšteli kažkur toli likęs
miestas, tolimas užmarštin benugrimztąs pasaulis...
Kol neatvažiuoja tėvai net nesuvokdavai, kaip stipriai buvai jų
pasiilgęs. Tada prasideda naujas vasaros tarpsnis - šėlstanti šalta
Baltija, smėlio pilys, įkaitę akmenys, šiurkščios kopų žolės...