Šermukšnėlė

Kai tik rugpjūtis įpusėja, apima keista rudens nuojauta. Jau ir rytai kvepia kitaip, ir saulė nors ir šilta, bet jau pavargus ir apsnūdus. Jau ne pašėlusiai kepina, o švelniai paglosto ir apkabina. Lyg norėtų išeit, bet dar vis  delsia...
Artėja rugsėjis. Vaikų darželių sienas auklėtojos nukabinės šermukšnių uogų girliandomis. Papuoš jų kekėmis metų stalus.
O lauke pabuvusių vaikų skruostai, dar vis glostomi saulės spindulių, linksmai įrausta. Kaip šermukšnių uogos.


Strazdanėlės

Šaltoka šiemet vasara. Bet ir trumpai švystelėjusi saulė netrunka nubučiuoti vaikų nosytes.
Man strazdanos - linksmos, nerūpestingos vaikystės senelių kaime, simbolis. Kai oda kvepia saule ir vėju, plaukai šviežiai nupjauta žole, ar ką tik sukrautu šienu. Žemuogėmis, karvės pienu, neseniai gimusiais kačiukais.
Kvepia močiutės iškepti blynai (tokių jau niekas nebekepa) ir retkarčiais prisiminimuose šmėkšteli kažkur toli likęs miestas, tolimas užmarštin benugrimztąs pasaulis...
Kol neatvažiuoja tėvai net nesuvokdavai, kaip stipriai buvai jų pasiilgęs. Tada prasideda naujas vasaros tarpsnis - šėlstanti šalta Baltija, smėlio pilys, įkaitę akmenys, šiurkščios kopų žolės...

O dabar irgi yra vasara. Ir strazdanos ant vaikų veidukų yra.

Pasikartojimai

Būdama vaikas dažnai išgyvendavau jausmą, kad "taip jau buvo", "šitą jau mačiau" ar "šičia jau buvau". Keistas, bet saldus tas déjà vu. Laikui bėgant "kažkur aš tai mačiau" jausmas išnyra tik retkarčiais. Ir čia pat prapuola rūpesčių ir darbų gausoje.
Tačiau kaskart besikeičiant metų laikams pati gamta primena, kad apsukom ratą ir sugrįžom, kur jau buvom. Ir kur vėl būsim. Ką jau matėm ir patyrėm. Ir dar ne kartą išgyvensim.



O man patirti déjà vu jausmą padeda ir užsakantieji lėles. Na patiko kažkuri jau anksčiau siūta lėlė ir labai norisi panašios. Tokios pat jau nebus, bet keletas detalių vis pasikartoja. Taip saldusis  déjà vu ir gyvena su manimi.
Ačiū visiems, kuriems patinka mano lėlės.

Pritaikyta veganams :)

Kartais būna taip, kad kas natūralu ar ekologiška - visiškai netinka. Būna vaikų alergiškų avies vilnai. Tuomet ir lėlės kimštos avies vilna, ar rengtos drabužėliais, kuriuose yra vilnos - netinkamas variantas. O vaikui padovanoti žaislą norisi... 

Ir visada yra išeitis. Galima prikimšti lėlę sinteponu. Plaukus padaryti ne iš moheros siūlų, o iš lino, medvilnės ar akrilo. Pusvilnės megztuką pakeisti lininiu švarkeliu, ir taip toliau...

O būna ir taip, kad net ne alergijos lemia kokia lėlytė bus.
Štai šie du kišeniniai lėliukai pritaikyti veganams. :) Jokių gyvūninės kilmės medžiagų. Medvilnė, sinteponas, linas, viskozė...

Taigi. Veganiniai kišeniniai lėliukai. Puikiai telpantys į rankutę, ar kišenę. :)


Matėjai - Barbora, o Barborai - Matėja

Ši vasara kaip niekada užderėjo krikštynomis. Ir lėlėmis. Vos bespėjau siūti, o papasakoti apie jas - nebelabai.
Tačiau kai kurios istorijos taip giliai įkrito į širdį, kad nepasidalinti tiesiog negaliu.

Tarp Matėjos ir Barboros viso labo tik 18 dienų skirtumas. Ir krikštynų dieną, vienai jų netrukus turėjo sueiti 8 mėnesiai. Kitai gi ką tik buvo suėję tie patys 8 mėnesiai. O kadangi viena jų gyvena Vilniuje, kita Klaipėdoje, mažųjų pusseserių pasimatymai greičiausiai nebus tokie dažni. Bet močiutė, nebūtų močiutė, jei neįžvelgtų kaip dar labiau sujungti mažąsias pusseseres. Buvo nuspręsta kiekvienai jų padovanoti lėlę, kuri savo išvaizda primintų kitame Lietuvos krašte gyvenančią giminaitę. Kaip močiutė Gražina kad sakė: " įteikti  kiekvienai pusseserės kopiją: Barborai- lėlę mėlynakę, o Matėjai - rudaakę, mat gyvena viena Klaipėdoje, o kita Vilniuje, todėl augdamos  negalės viena su kita tiek daug laiko bendrauti ir džiaugtis  kaip norėtųsi..."

Taigi šviesiaplaukei Matėjai - tamsiaplaukė lėlė. Tamsiaakei Barborai - mėlynakė lėlė... Kad pusseserės net ir būdamos atskiruose miestuose, visada būtų kartu. 





Iš Lietuvos - į tolimąją Meksiką



Senelių ir anūkų ryšys ypatingas. Tikrai. Jo nenutraukia nei keli tūkstančiai kilometrų tarp žemynų. Nei gilūs vandenynai. Nei reti pasimatymai.

Mane labai žavi močiučių prašymai pasiūti jų anūkėms lėles. Iš kiekvieno žodžio, rašant apie savo vaikaičius, dvelkia tokia šiluma ir meile, kokią gali skleisti tik seneliai. Atrodo nieko tokio ir nepasakyta, bet viskas yra kitaip. Ypatinga. 

Skaitydama Vilijos laišką, apie jos anūkę gyvenančią Meksikoje, tiesiog juste jutau ir netgi mačiau, kokia graži yra jos anūkė. Tamsių plaukučių ir dar tamsesnių akyčių – kaip mamos. Užtat šviesios odos ir su žavingomis duobutėmis skruostuose – kaip tėčio...

Taip į Meksiką išvyko lietuviškų avelių vilna kimšta lėlytė. Šviesesnių plaukų, mėlynų akių, neryškia taškuota suknele. Kaip priminimas tos žemės, iš kurios atvyko tėtis, kur gyvena mergaitės seneliai ir iš kur mes, lietuviai, esam kilę. 


Eimilė ir jos lėlė



Na ir kas, kad nešilta. Užtat žibutės vis dar žydi, joms antrina plukės ir šalpusniai linksmai tebešvyti. Pagroviuose geltonuoja purienos. Ir taip smagu kai į plaukus įsisuka vėjas.

 Atrodo, kad pavasaris tyčia toks šaltas, kad spėtume iki galo pasidžiaugt kiekvienu žiedu, kiekvienu iš lėto augančiu lapu. 

 
 

O ši pavasariška žaliaakė lėlė - skirta labai guviai ir protingai mergytei Eimilei. Ji, kaip ir visi vaikai, moka džiaugtis kiekviena diena ir kiekviena tos dienos akimirka. Kam miegot, jei aplink tiek daug visko vyksta? Kaip tylėt, kai šitiek daug norisi pasakyt? Kodėl sėdėt, jei norisi bėgt? 


 Gražaus pavasario, Eimile!!! 








Nenuspėjama Žiema



Kokia vis dėlto įnoringa, užsispyrusi ir nenuspėjama  yra Žiema.  Iš pradžių ji visiems pareiškė, kad ne, šiemet ji neateis. Visiškai. Net kelioms dienom. O kam? 
Visi susitaikė, kad žiemos nebus, medžiai ėmė brinkinti pumpurus, ankstyvosios miškų gėlės nusprendė pabandyti žydėti, net rožės gėlynuose apsigavo ir pradėjo leisti lapelius. Tuomet žiema piktdžiugiškai kvatodama įsiveržė. Su sniegu, speigu ir ledu. 
Tačiau ir vėl neužsibuvo. Vos tik ėmėme mėgautis slidinėjimu, apšerknijusiais medžiais, išsitraukėme pačiūžas, krykštaudami pasileidome rogutėmis nuo kalnelių – ji ėmė ir išėjo. Nieko nepasakiusi. Ir niekam nieko nepažadėjusi...












Cuddle doll / Lėlė apsikabinimams

Šiomis dienomis aš kaip Kalėdų Senio nykštukas pagalbininkas. Skubu kuo greičiau pabaigti siūti visas lėles, kurios suguls į blizgančias dėžes, tada į Kalėdų Senio raudoną dovanų maišą... O paskui - po eglėmis lauks vaikų ankstų Kalėdų rytą. 
 
Ši lėlė siūta dvejų metu mergaitei. Ir žinoma, ją nuneš Kalėdų senis ir padės po egle. Lėlė skirta apsikabinimams. Anglų kalba tokios lėlės taip ir vadinamos  - "Cuddle Dolls". Tokio amžiaus vaikams ypatingai patinka glėbesčiuotis. Daugybę kartų per dieną apkabinama mama, tada tėtis, tada močiutė, auklytė, sesė, brolis, kiemo draugas ar net visai nepažįstamas vaikas sutiktas gatvėje ar svečiuose. Šios apsikabinimų lėlės lyg minkštos pagalvės, jaukios ir šiltos. Ir dar vienas jų išskirtinumas - jos neturi nuvelkamų drabužių. Jų kombinezoniukai iš medvilninio veliūrio yra tvirtai prisiūti, neblaško dėmesio ir vaikas gali susikoncentruoti į lėlės veidą, akis, plaukus, pėdutes, nykščius - tas kūno dalis, kurias tokiame amžiuje mažasis žmogus atranda pačiame savyje bei aplinkiniuose.

Kalėdų laukimas



Man  patinka, kai miestas anksti pradeda puoštis Kalėdoms. Ir namuose kyla noras pakabinti spalvingą girliandą ar užuosti eglutės kvapą. Iškepti vaisių pyragą ir imbierinių meduolių. Smagu, kad jau gruodžio pradžioje imame laukti didžiosios šventės. O vaikai... dovanų...

Sutinku, sunku kalbėtis su vaiku apie šios šventės prasmę ir sakralumą, kai aplink visi tik ir dūzgia ko laukia iš Kalėdų Senio. Bet taip jau yra, kad prie begalės tėvų pareigų prisideda ir ši – padėti vaikui pajausti stebuklą ir suprasti Kalėdų esmę. Per visą Advento laikotarpį vakarais galime kalbėtis apie artėjančią šventę. Religingiems tėvams ko gero lengviau,  bet  ir nepraktikuojantys, ar net nereligingi, gali tiesiog sekti pasakas. Apie dievišką kūdikį, apie jo lemtį, apie meilę žmonėms, apie pasiaukojimą vardan jų. Žinau, kad mes, tėvai , galime išmokyti savo vaikus džiaugtis mažyčiu stebuklu, ir vis dar tikiu, kad ne blizgėjimas ir gausa , o kuklumas  visiems mums pritinka kur kas labiau.