Lėlė Hello Kitty mylėtojai

Man labai patinka, kai vaikai turi galimybę pažinti visokius žaislus. Barbes, skudurinukes, medines kaladėles, Lego...  Kartais mums mamoms sunku susitaikyti su papūstalūpėmis neproporcingomis bratzėmis, bet aš visada už tai, kad vaikas bent jau galėtų pačiupinėti, palaikyti ir pažaisti. Nes gi uždraustas vaisius toks saldus, ir kai kiemo ar darželio draugė turi tą spalvingąją lėlę, o tu ne...

Kai mano jaunėlė dukra leido paskutiniuosius metus darželyje, kaip tik prasidėjo Littlest Pet Shop'sų banga. Atėjus jos pasiimti vakare, matydavau ilgesingą žvilgsnį, kai tekdavo palikti draugę su visu pastarosios plastikinių gyvūnėlių ūkiu. Taigi, pirkom mes jai tuos žaisliukus, ir jau matėm nebe ilgesingą žvilgsnį, o laimę vaiko akyse. Atrodytų smulkmena, o vaikas laimingas.

Ir kai gavau užsakymą, pasiūti lėlę mergytei, kurios mylimiausias personažas yra Hello Kitty, turėjau atrasti kaip suderinti atrodytų tokius skirtingus tipažus. Ir štai,nors ir nedidelė detalė, bet vaikas turi tai, kas jam artima ir miela.


Lėtai, bet užtikrintai

  Taip, vėsta. Lėtai, bet užtikrintai. Jau laikas patikrinti stalčius ar krepšius, kuriuose kažkada pavasarį paslėpėm šiltas kojines, pirštines, kepures ir šalikus. 
  Vienam reikės naujų, nes rankytės ir kojytės, o gal ir galvytės, auga. Kažkam tiesiog jau laikas įsigyti tą madingą kepuraitę, su kuria pusė darželio vaikšto. 
  Arba paprašyti mamos, kad numegztų kitą šaliką, nes su šituo tai pernai vaikščiojo, ir tikrai reikia naujo.



Vasara baigėsi

Vasara baigėsi. Vorai be garso pina savo tinklus. Beveik nepastebimai gimtinę paliko gandrai: vieną dieną dar kaleno snapais užvertę galvas savo lizduose, o kitą - jau jų nebėra.
Sode bumpsi obuoliai. Javų laukuose beliko tik žolėtos ražienos. Viskas aplinkui rimsta, nutyla ir slopsta.
Vasara baigėsi. O su ja išėjo vasariškos spalvos, paukščių klegesys, ir viltys, kad šiluma šiek tiek palauks ir dar kol kas neišeis.


Šermukšnėlė

Kai tik rugpjūtis įpusėja, apima keista rudens nuojauta. Jau ir rytai kvepia kitaip, ir saulė nors ir šilta, bet jau pavargus ir apsnūdus. Jau ne pašėlusiai kepina, o švelniai paglosto ir apkabina. Lyg norėtų išeit, bet dar vis  delsia...
Artėja rugsėjis. Vaikų darželių sienas auklėtojos nukabinės šermukšnių uogų girliandomis. Papuoš jų kekėmis metų stalus.
O lauke pabuvusių vaikų skruostai, dar vis glostomi saulės spindulių, linksmai įrausta. Kaip šermukšnių uogos.


Strazdanėlės

Šaltoka šiemet vasara. Bet ir trumpai švystelėjusi saulė netrunka nubučiuoti vaikų nosytes.
Man strazdanos - linksmos, nerūpestingos vaikystės senelių kaime, simbolis. Kai oda kvepia saule ir vėju, plaukai šviežiai nupjauta žole, ar ką tik sukrautu šienu. Žemuogėmis, karvės pienu, neseniai gimusiais kačiukais.
Kvepia močiutės iškepti blynai (tokių jau niekas nebekepa) ir retkarčiais prisiminimuose šmėkšteli kažkur toli likęs miestas, tolimas užmarštin benugrimztąs pasaulis...
Kol neatvažiuoja tėvai net nesuvokdavai, kaip stipriai buvai jų pasiilgęs. Tada prasideda naujas vasaros tarpsnis - šėlstanti šalta Baltija, smėlio pilys, įkaitę akmenys, šiurkščios kopų žolės...

O dabar irgi yra vasara. Ir strazdanos ant vaikų veidukų yra.

Pasikartojimai

Būdama vaikas dažnai išgyvendavau jausmą, kad "taip jau buvo", "šitą jau mačiau" ar "šičia jau buvau". Keistas, bet saldus tas déjà vu. Laikui bėgant "kažkur aš tai mačiau" jausmas išnyra tik retkarčiais. Ir čia pat prapuola rūpesčių ir darbų gausoje.
Tačiau kaskart besikeičiant metų laikams pati gamta primena, kad apsukom ratą ir sugrįžom, kur jau buvom. Ir kur vėl būsim. Ką jau matėm ir patyrėm. Ir dar ne kartą išgyvensim.



O man patirti déjà vu jausmą padeda ir užsakantieji lėles. Na patiko kažkuri jau anksčiau siūta lėlė ir labai norisi panašios. Tokios pat jau nebus, bet keletas detalių vis pasikartoja. Taip saldusis  déjà vu ir gyvena su manimi.
Ačiū visiems, kuriems patinka mano lėlės.

Pritaikyta veganams :)

Kartais būna taip, kad kas natūralu ar ekologiška - visiškai netinka. Būna vaikų alergiškų avies vilnai. Tuomet ir lėlės kimštos avies vilna, ar rengtos drabužėliais, kuriuose yra vilnos - netinkamas variantas. O vaikui padovanoti žaislą norisi... 

Ir visada yra išeitis. Galima prikimšti lėlę sinteponu. Plaukus padaryti ne iš moheros siūlų, o iš lino, medvilnės ar akrilo. Pusvilnės megztuką pakeisti lininiu švarkeliu, ir taip toliau...

O būna ir taip, kad net ne alergijos lemia kokia lėlytė bus.
Štai šie du kišeniniai lėliukai pritaikyti veganams. :) Jokių gyvūninės kilmės medžiagų. Medvilnė, sinteponas, linas, viskozė...

Taigi. Veganiniai kišeniniai lėliukai. Puikiai telpantys į rankutę, ar kišenę. :)


Matėjai - Barbora, o Barborai - Matėja

Ši vasara kaip niekada užderėjo krikštynomis. Ir lėlėmis. Vos bespėjau siūti, o papasakoti apie jas - nebelabai.
Tačiau kai kurios istorijos taip giliai įkrito į širdį, kad nepasidalinti tiesiog negaliu.

Tarp Matėjos ir Barboros viso labo tik 18 dienų skirtumas. Ir krikštynų dieną, vienai jų netrukus turėjo sueiti 8 mėnesiai. Kitai gi ką tik buvo suėję tie patys 8 mėnesiai. O kadangi viena jų gyvena Vilniuje, kita Klaipėdoje, mažųjų pusseserių pasimatymai greičiausiai nebus tokie dažni. Bet močiutė, nebūtų močiutė, jei neįžvelgtų kaip dar labiau sujungti mažąsias pusseseres. Buvo nuspręsta kiekvienai jų padovanoti lėlę, kuri savo išvaizda primintų kitame Lietuvos krašte gyvenančią giminaitę. Kaip močiutė Gražina kad sakė: " įteikti  kiekvienai pusseserės kopiją: Barborai- lėlę mėlynakę, o Matėjai - rudaakę, mat gyvena viena Klaipėdoje, o kita Vilniuje, todėl augdamos  negalės viena su kita tiek daug laiko bendrauti ir džiaugtis  kaip norėtųsi..."

Taigi šviesiaplaukei Matėjai - tamsiaplaukė lėlė. Tamsiaakei Barborai - mėlynakė lėlė... Kad pusseserės net ir būdamos atskiruose miestuose, visada būtų kartu. 





Iš Lietuvos - į tolimąją Meksiką



Senelių ir anūkų ryšys ypatingas. Tikrai. Jo nenutraukia nei keli tūkstančiai kilometrų tarp žemynų. Nei gilūs vandenynai. Nei reti pasimatymai.

Mane labai žavi močiučių prašymai pasiūti jų anūkėms lėles. Iš kiekvieno žodžio, rašant apie savo vaikaičius, dvelkia tokia šiluma ir meile, kokią gali skleisti tik seneliai. Atrodo nieko tokio ir nepasakyta, bet viskas yra kitaip. Ypatinga. 

Skaitydama Vilijos laišką, apie jos anūkę gyvenančią Meksikoje, tiesiog juste jutau ir netgi mačiau, kokia graži yra jos anūkė. Tamsių plaukučių ir dar tamsesnių akyčių – kaip mamos. Užtat šviesios odos ir su žavingomis duobutėmis skruostuose – kaip tėčio...

Taip į Meksiką išvyko lietuviškų avelių vilna kimšta lėlytė. Šviesesnių plaukų, mėlynų akių, neryškia taškuota suknele. Kaip priminimas tos žemės, iš kurios atvyko tėtis, kur gyvena mergaitės seneliai ir iš kur mes, lietuviai, esam kilę. 


Eimilė ir jos lėlė



Na ir kas, kad nešilta. Užtat žibutės vis dar žydi, joms antrina plukės ir šalpusniai linksmai tebešvyti. Pagroviuose geltonuoja purienos. Ir taip smagu kai į plaukus įsisuka vėjas.

 Atrodo, kad pavasaris tyčia toks šaltas, kad spėtume iki galo pasidžiaugt kiekvienu žiedu, kiekvienu iš lėto augančiu lapu. 

 
 

O ši pavasariška žaliaakė lėlė - skirta labai guviai ir protingai mergytei Eimilei. Ji, kaip ir visi vaikai, moka džiaugtis kiekviena diena ir kiekviena tos dienos akimirka. Kam miegot, jei aplink tiek daug visko vyksta? Kaip tylėt, kai šitiek daug norisi pasakyt? Kodėl sėdėt, jei norisi bėgt? 


 Gražaus pavasario, Eimile!!!