Pasikartojimai

Būdama vaikas dažnai išgyvendavau jausmą, kad "taip jau buvo", "šitą jau mačiau" ar "šičia jau buvau". Keistas, bet saldus tas déjà vu. Laikui bėgant "kažkur aš tai mačiau" jausmas išnyra tik retkarčiais. Ir čia pat prapuola rūpesčių ir darbų gausoje.
Tačiau kaskart besikeičiant metų laikams pati gamta primena, kad apsukom ratą ir sugrįžom, kur jau buvom. Ir kur vėl būsim. Ką jau matėm ir patyrėm. Ir dar ne kartą išgyvensim.

O man patirti déjà vu jausmą padeda ir užsakantieji lėles. Na patiko kažkuri jau anksčiau siūta lėlė ir labai norisi panašios. Tokios pat jau nebus, bet keletas detalių vis pasikartoja. Taip saldusis  déjà vu ir gyvena su manimi.
Ačiū visiems, kuriems patinka mano lėlės.

Pritaikyta veganams :)

Kartais būna taip, kad kas natūralu ar ekologiška - visiškai netinka. Būna vaikų alergiškų avies vilnai. Tuomet ir lėlės kimštos avies vilna, ar rengtos drabužėliais, kuriuose yra vilnos - netinkamas variantas. O vaikui padovanoti žaislą norisi... 

Ir visada yra išeitis. Galima prikimšti lėlę sinteponu. Plaukus padaryti ne iš moheros siūlų, o iš lino, medvilnės ar akrilo. Pusvilnės megztuką pakeisti lininiu švarkeliu, ir taip toliau...

O būna ir taip, kad net ne alergijos lemia kokia lėlytė bus.
Štai šie du kišeniniai lėliukai pritaikyti veganams. :) Jokių gyvūninės kilmės medžiagų. Medvilnė, sinteponas, linas, viskozė...

Taigi. Veganiniai kišeniniai lėliukai. Puikiai telpantys į rankutę, ar kišenę. :)

Matėjai - Barbora, o Barborai - Matėja

Ši vasara kaip niekada užderėjo krikštynomis. Ir lėlėmis. Vos bespėjau siūti, o papasakoti apie jas - nebelabai.
Tačiau kai kurios istorijos taip giliai įkrito į širdį, kad nepasidalinti tiesiog negaliu.

Tarp Matėjos ir Barboros viso labo tik 18 dienų skirtumas. Ir krikštynų dieną, vienai jų netrukus turėjo sueiti 8 mėnesiai. Kitai gi ką tik buvo suėję tie patys 8 mėnesiai. O kadangi viena jų gyvena Vilniuje, kita Klaipėdoje, mažųjų pusseserių pasimatymai greičiausiai nebus tokie dažni. Bet močiutė, nebūtų močiutė, jei neįžvelgtų kaip dar labiau sujungti mažąsias pusseseres. Buvo nuspręsta kiekvienai jų padovanoti lėlę, kuri savo išvaizda primintų kitame Lietuvos krašte gyvenančią giminaitę. Kaip močiutė Gražina kad sakė: " įteikti  kiekvienai pusseserės kopiją: Barborai- lėlę mėlynakę, o Matėjai - rudaakę, mat gyvena viena Klaipėdoje, o kita Vilniuje, todėl augdamos  negalės viena su kita tiek daug laiko bendrauti ir džiaugtis  kaip norėtųsi..."

Taigi šviesiaplaukei Matėjai - tamsiaplaukė lėlė. Tamsiaakei Barborai - mėlynakė lėlė... Kad pusseserės net ir būdamos atskiruose miestuose, visada būtų kartu. 

Iš Lietuvos - į tolimąją Meksiką

Senelių ir anūkų ryšys ypatingas. Tikrai. Jo nenutraukia nei keli tūkstančiai kilometrų tarp žemynų. Nei gilūs vandenynai. Nei reti pasimatymai.

Mane labai žavi močiučių prašymai pasiūti jų anūkėms lėles. Iš kiekvieno žodžio, rašant apie savo vaikaičius, dvelkia tokia šiluma ir meile, kokią gali skleisti tik seneliai. Atrodo nieko tokio ir nepasakyta, bet viskas yra kitaip. Ypatinga. 

Skaitydama Vilijos laišką, apie jos anūkę gyvenančią Meksikoje, tiesiog juste jutau ir netgi mačiau, kokia graži yra jos anūkė. Tamsių plaukučių ir dar tamsesnių akyčių – kaip mamos. Užtat šviesios odos ir su žavingomis duobutėmis skruostuose – kaip tėčio...

Taip į Meksiką išvyko lietuviškų avelių vilna kimšta lėlytė. Šviesesnių plaukų, mėlynų akių, neryškia taškuota suknele. Kaip priminimas tos žemės, iš kurios atvyko tėtis, kur gyvena mergaitės seneliai ir iš kur mes, lietuviai, esam kilę. 

Eimilė ir jos lėlė

Na ir kas, kad nešilta. Užtat žibutės vis dar žydi, joms antrina plukės ir šalpusniai linksmai tebešvyti. Pagroviuose geltonuoja purienos. Ir taip smagu kai į plaukus įsisuka vėjas.

 Atrodo, kad pavasaris tyčia toks šaltas, kad spėtume iki galo pasidžiaugt kiekvienu žiedu, kiekvienu iš lėto augančiu lapu. 

 

 

 

O ši pavasariška žaliaakė lėlė - skirta labai guviai ir protingai mergytei Eimilei. Ji, kaip ir visi vaikai, moka džiaugtis kiekviena diena ir kiekviena tos dienos akimirka. Kam miegot, jei aplink tiek daug visko vyksta? Kaip tylėt, kai šitiek daug norisi pasakyt? Kodėl sėdėt, jei norisi bėgt? 

 Gražaus pavasario, Eimile!!! 

Nenuspėjama Žiema

Kokia vis dėlto įnoringa, užsispyrusi ir nenuspėjama  yra Žiema.  Iš pradžių ji visiems pareiškė, kad ne, šiemet ji neateis. Visiškai. Net kelioms dienom. O kam? 

Visi susitaikė, kad žiemos nebus, medžiai ėmė brinkinti pumpurus, ankstyvosios miškų gėlės nusprendė pabandyti žydėti, net rožės gėlynuose apsigavo ir pradėjo leisti lapelius. Tuomet žiema piktdžiugiškai kvatodama įsiveržė. Su sniegu, speigu ir ledu. 

Tačiau ir vėl neužsibuvo. Vos tik ėmėme mėgautis slidinėjimu, apšerknijusiais medžiais, išsitraukėme pačiūžas, krykštaudami pasileidome rogutėmis nuo kalnelių – ji ėmė ir išėjo. Nieko nepasakiusi. Ir niekam nieko nepažadėjusi...