Ką veikia vaikai per vasaros atosotogas? Bėgioja, straksi,
piešia, išbraidžioja visas balas, stebi vabalų gyvenimą, skina dar nespėjusias
prinokti uogas, mėto kamuolį, klausosi pasakų, dainuoja, padeda seneliams
daržuose, skina gėles, stato smėlio pilis, braido jūros pakrante, renka
akmenėlius, pagaliukus, bangų nugludintus stikliukus, kriaukleles... Juk tiek
daug visko aplinkui, ką norisi paliesti, paragauti, nuskinti, numesti,
patikrinti.
Ir taip gera augti dar kartą su savo vaikais ir pamatyti, pažinti, atrasti tai, ką jau kažkada esi atradęs.
Ir taip gera augti dar kartą su savo vaikais ir pamatyti, pažinti, atrasti tai, ką jau kažkada esi atradęs.
Šį lėliuką siuvau Astai užsakius. Reikėjo dviejų lėlių - dukrytei
ir sūneliui. Bet šis užsakymas buvo
ypatingas dar kai kuo. Anot Astos, jos sūneliui itin svarbus „lytinio
identiteto klausimas“. Todėl ir lėlė
turi būti ne šiaip lėlė, o berniukas. Teko suktis ir pasiūti taip, kad niekam
klausimų net nekiltų. :D Kilo, bet labai trumpam. Tačiau papasakosiu viską
Astos žodžiais ir noriu pasidžiaugt, kad labai gera skaityt tokius
laiškus. Ačiū Astai.
Taigi ištrauka iš jos laiškučio:
„... Rašau Jums norėdama padėkoti už nuostabias lėlytes. Jos tokios
labai labai jaukios...
Berniuką pavadinom Tomu, o lėlytei pritapo būti Morta :)
Mūsų pusantrų metukų Marijai lėlytė labai pritiko: visur nešiojasi, migdo,
valgydina...
Keturmečiui Adomui pirmiausia, kaip ir maniau, reikėjo įsitikinti, kad čia berniukas, o ne šiaip lėliukas. Ir tikrai vyriškumas buvo pripažintas visų. Jis didžiuojasi savo Tomuku...
Dėkui Jums labai už rūpestį ir įdėtą dalelę širdies į kūrinius, kurie vaiko glėbyje atgyja, skleidžiasi, padeda mokytis mažyliui draugystės su savimi ir su kitais žmonėmis...“
