Lėlė Hello Kitty mylėtojai

Man labai patinka, kai vaikai turi galimybę pažinti visokius žaislus. Barbes, skudurinukes, medines kaladėles, Lego...  Kartais mums mamoms sunku susitaikyti su papūstalūpėmis neproporcingomis bratzėmis, bet aš visada už tai, kad vaikas bent jau galėtų pačiupinėti, palaikyti ir pažaisti. Nes gi uždraustas vaisius toks saldus, ir kai kiemo ar darželio draugė turi tą spalvingąją lėlę, o tu ne...

Kai mano jaunėlė dukra leido paskutiniuosius metus darželyje, kaip tik prasidėjo Littlest Pet Shop'sų banga. Atėjus jos pasiimti vakare, matydavau ilgesingą žvilgsnį, kai tekdavo palikti draugę su visu pastarosios plastikinių gyvūnėlių ūkiu. Taigi, pirkom mes jai tuos žaisliukus, ir jau matėm nebe ilgesingą žvilgsnį, o laimę vaiko akyse. Atrodytų smulkmena, o vaikas laimingas.

Ir kai gavau užsakymą, pasiūti lėlę mergytei, kurios mylimiausias personažas yra Hello Kitty, turėjau atrasti kaip suderinti atrodytų tokius skirtingus tipažus. Ir štai,nors ir nedidelė detalė, bet vaikas turi tai, kas jam artima ir miela.

Lėtai, bet užtikrintai

  Taip, vėsta. Lėtai, bet užtikrintai. Jau laikas patikrinti stalčius ar krepšius, kuriuose kažkada pavasarį paslėpėm šiltas kojines, pirštines, kepures ir šalikus. 

  Vienam reikės naujų, nes rankytės ir kojytės, o gal ir galvytės, auga. Kažkam tiesiog jau laikas įsigyti tą madingą kepuraitę, su kuria pusė darželio vaikšto. 

  Arba paprašyti mamos, kad numegztų kitą šaliką, nes su šituo tai pernai vaikščiojo, ir tikrai reikia naujo.

Vasara baigėsi

Vasara baigėsi. Vorai be garso pina savo tinklus. Beveik nepastebimai gimtinę paliko gandrai: vieną dieną dar kaleno snapais užvertę galvas savo lizduose, o kitą - jau jų nebėra.
Sode bumpsi obuoliai. Javų laukuose beliko tik žolėtos ražienos. Viskas aplinkui rimsta, nutyla ir slopsta.
Vasara baigėsi. O su ja išėjo vasariškos spalvos, paukščių klegesys, ir viltys, kad šiluma šiek tiek palauks ir dar kol kas neišeis.

Šermukšnėlė

Kai tik rugpjūtis įpusėja, apima keista rudens nuojauta. Jau ir rytai kvepia kitaip, ir saulė nors ir šilta, bet jau pavargus ir apsnūdus. Jau ne pašėlusiai kepina, o švelniai paglosto ir apkabina. Lyg norėtų išeit, bet dar vis  delsia...
Artėja rugsėjis. Vaikų darželių sienas auklėtojos nukabinės šermukšnių uogų girliandomis. Papuoš jų kekėmis metų stalus.
O lauke pabuvusių vaikų skruostai, dar vis glostomi saulės spindulių, linksmai įrausta. Kaip šermukšnių uogos.

Strazdanėlės

Šaltoka šiemet vasara. Bet ir trumpai švystelėjusi saulė netrunka nubučiuoti vaikų nosytes.
Man strazdanos - linksmos, nerūpestingos vaikystės senelių kaime, simbolis. Kai oda kvepia saule ir vėju, plaukai šviežiai nupjauta žole, ar ką tik sukrautu šienu. Žemuogėmis, karvės pienu, neseniai gimusiais kačiukais.
Kvepia močiutės iškepti blynai (tokių jau niekas nebekepa) ir retkarčiais prisiminimuose šmėkšteli kažkur toli likęs miestas, tolimas užmarštin benugrimztąs pasaulis...
Kol neatvažiuoja tėvai net nesuvokdavai, kaip stipriai buvai jų pasiilgęs. Tada prasideda naujas vasaros tarpsnis - šėlstanti šalta Baltija, smėlio pilys, įkaitę akmenys, šiurkščios kopų žolės...

O dabar irgi yra vasara. Ir strazdanos ant vaikų veidukų yra.