Apie lėles ir jų namus

Keletą savaičių, kol siūnu lėlę, gyvenu mintimis apie ją ir apie tą mergaitę, kuriai lėlė teks. Dažnai, užsiimdama kitais reikalais, nužvelgiu lentyną, kurioje gyvena kuriamos lėlės. Pačiai net įdomu stebėti, kaip vilnos kamuolys ir trikotažo skiautės įgauna formas, pavirsta kūneliu. Kai išsiuvinėju akis, išryškinu burnos liniją. Kai prikabinu plaukus. Lėlė pamažu įgyja charakterį ir pagaliau aprengta virsta tikra lėle, bent jau mano akimis labai panašia į mažą mergaitę.
Kiekviena skirtinga. Viena rimta, kita užsisvajojusi su gėlėta suknele, o trečia šelmiškai šypsosi ir labai mėgsta dėvėti kelnes bei karstytis medžiais.
Kiekvieną kartą, tas keletą savaičių pagyvenusi su siūnama lėle, kai jau ateina laikas atsisveikinti ir išsiųsti į naujus namus, išgyvenu nerimą. Pirmiausia, žinoma, ar patiks mažąjai mergaitei. Tai pat, ar pateisins mamos ar tetos, lūkesčius. Juk gali būti, kad vienaip lėlė atrodo nuotraukose, o visiškai kitaip pažvelgus į jas gyvai. Ir nepaisant to, kad sulaukiu padėkų ir atsiliepimų, kad "gyvai ji dar gražesnė nei nuotraukose", su kiekvienos lėlės išvykimu į naujus namus išgyvenu tą patį nerimastingą rūpestį.
Man labai rūpi kaip joms sekasi. Ir esu labai dėkinga visoms savo užsakovėms. Pirmiausia už tai, kad patiki man pasiūti lėles savo mažosioms mergytėms.

 Pavasarį, siuvau lėlę Raimondos mergaitei. Ši lėlė papozavo nuotraukai, praėjusiame poste, kai sveikinau visas mamas su Mamos diena.  Prieš keletą dienų sulaukiau Raimondos žinutės, ir vis gyvenu ta mintimi, kad, ech, kaip gerai, na KAIP YRA GERAI. Jos mergaitei siūta lėlė jau turi vardą, yra mylima, su ja žaidžia. (Mano kompiuterio segtuve šios lėlės nuotraukos buvo pavadintos "su žalia saga" :D, bet štai dabar jau pervadinau taip, kaip ją pavadino jos mergaitė).




 


Visus kviečiu pažvelgti iš arčiau, kokiuose namuose ir kaip gyvena lėlytė. Raimondos tinklaraštį ir postą apie ją galite rasti čia: HeartKindling

 












Atrodytų keista, tai tik žaislas. Bet kai praleidžiu daugybę valandų siūdama, vis pasvajodama, kiek bus mažam vaikui džiaugsmo, norisi tikėti, kad štai tokie žaislai vaikams duoda daugiau nei tik žaidimą. Tai ir rūpestis kitu "vaiku", ir mamos ar tetos meilė ir šviesūs palinkėjimai, kai sugalvoja užsakyti ir galiausiai įteikia vaikui lėlę; tai ir pokalbiai tarp vaiko ir suaugusio, renkant vardą, aptariant kūno dalis, mokantis perrengti. Daugybė gerų dalykų sutelpa atrodo paprastame žaisle... Džiaugiuosi galėdama kurti lėles. Dėkoju Raimondai, taip pat ir už paskatinimą šiandien parašyti ir pasidžiaugti garsiai. Ir žinoma, dėkoju visiems, kurie domisi , kurie man suteikia galimybę pasiūti dar vieną lėlę.