Tas Lapkritis, toks niūrus, toks tamsus. Ir atrodo diena dar neišaušo, o jau atėjo vakaras. Galėtų bent jau pasnigt, tada ne tik šviesesni vakarai, bet ir dienos smagesnės. Kai iškrinta pirmasis sniegas, galima ir snaiges, tokias visas skirtingas apžiūrėt, ir sniego gniūžtę iš jų surident....
Taip galvojo maža mergaitė ir išsiruošė ieškoti pirmosios Snaigės, kuri tikrai pakvies ir visas kitas snaiges. Tada pagaliau ateis žiema, su tilindžiuojančiais tolumoje Kalėdų varpeliais, girgždančiu sniegu po rogėm, besišypsančiais kibirkepuriais morkanosiais besmegeniais...
Ji ieškojo Snaigės tankiam miške
Žiūrėjo, o gal Snaigė tūno pasislėpusi po medžių išvartom?
Žvalgėsi jos bekrintančios iš apniukuso dangaus
Ieškojo sudžiūvusiose žolėse ir smilgose
O kai jau labai pavargo ir buvo beeinanti namo
Sau po kojomis ji išvydo ją - pirmąją Snaigę.
Mergaitė ėjo namo ir šypsojosi. Ji ne tik rado pirmąją Snaigę. Dabar jau iš dangaus krito ir kitos snaigės. Jos byrėjo ir keistai šnarėjo krisdamos ant sudžiūvusių lapų, lyg šnabždėdamos, kad jau žiema visiškai netoli. Laukti liko nedaug.
